Kalbiname Jono Jablonskio gimnaziją baigusį ir savo sėkmės istoriją pasidalinti sutikusį, kultūros ministrės patarėją Viktorą Bachmetjevą. Interviu pašnekovas dalinasi prisiminimais iš mokyklos laikų, požiūriu į dabartinę mokymo sistemą bei filosofiją.
Kaip jaučiatės sugrįžęs į mokyklą?
Labai gerai jaučiuosi, atrodo, kad grįžau namo. Iš vienos pusės – niekas nepasikeitę, todėl man kaip ir smagu, kita vertus, gal ir norėtųsi, kad būtų daugiau pokyčių.
Prieš kiek metų baigėte Jono Jablonskio gimnaziją?
Lygiai prieš dvidešimt.
Kokio dalyko pamokos ir mokytojai Jums buvo įsimintiniausi, kodėl?
Labai priklausė nuo metų, o iš tikrųjų, tai priklausė nuo mokytojų. Nes jei patikdavo mokytoja/s, tai patikdavo ir dalykas – užkrėsdavo. Geriausiai prisimenu savo nepakartojamą auklėtoją – Bakšienę, kuri padarė didelę įtaką man, tikrai esu jai už daug ką dėkingas. Tuomet atsimenu ir fizikę, Vobolienę, kuri buvo įspūdinga asmenybė. Galbūt aš ir nebuvau mėgstamiausias jos mokinys, ji manęs, greičiausiai, net ir neatsimena, bet kaip mokytoja ir asmenybė – tikrai man darė didelį įspūdį. Taip pat trumpai fiziką man dėstė Mockus, ilgametis direktoriaus pavaduotojas, tai žmogus, kuris visada atrodė labai griežtas, bet buvo matyti, jog jis iš tikrųjų labai myli mokinius. Be abejo, negalėčiau nepaminėti savo kitos mylimos auklėtojos Gataveckienės..
Dažnai pastebime, kad šiuolaikiniam abiturientui vis sunkiau pasirinkti studijas. Kaip jautėtės jūs? Ar tiksliai žinojote, ko norite iš gyvenimo, ar atvirkščiai – buvo sudėtinga apsispręsti?
Ne, man buvo lengva, aš žinojau, kad noriu studijuoti filosofiją, tik nelabai žinojau, kas tai yra – dabar jau galiu pasakyti. Bet tuo metu tiksliai žinojau, ko noriu. Kilo tik klausimas, kuriame mieste studijuoti, ir kai apsisprendžiau, kad noriu likti Kaune – nekilo jokių klausimų. Kaip tik, neramino tai, kad neturėjau atsarginio varianto, ir jei būčiau neįstojęs Kaune – nežinau, ką būčiau daręs.
Ar save atsimenate kaip pareigingą abiturientą, ar kaip tik taisyklių nepaisantį vaiką?
Tikrai antras variantas, ypač kuo vėliau, tuo labiau. Studijavau tiek, kad nebūčiau prasčiausias, bet mane labiau domino saviraiška, buvo įdomus socialinis aspektas, buvo įdomu bendrauti. Kai bendrauji būdamas dar tik tokio amžiaus, natūraliai prisigalvoji dalykų, kurie nebūtinai patiks mokytojams (juokiasi).
Save laikote karjeristu ar šeimos žmogumi? O gal pavyksta surasti balansą?
Nelaikau savęs nei karjeristu, nei šeimos žmogumi. Nesu nei vienas, nei kitas, greičiau visąlaik gyvenime stengiuosi daryti tai, kas man įdomu.
Ar mylite savo darbą? Kodėl?
Taip, myliu savo darbą, nes jis man yra įdomus ir vis dar galiu kažko naujo išmokti. Paprastai mano problema būna, kad kai jau pramokstu, pasidaro nebeįdomu, tada norisi kito darbo (juokiasi).
Jeigu galėtumėte pakeisti vieną dalyką Lietuvos ugdymo programoje, kas tai būtų?
Aš norėčiau, kad filosofija būtų privaloma mokyklose. Man labai patinka Prancūzijos mokymo programos modelis, pagal kurį visi vyresniųjų klasių moksleiviai mokosi filosofijos, manau, tai atneša jiems labai daug naudos.
Kaip manote, ar naujoji karta progresuoja, ar tampa pasyvesnė?
Nei viena, nei kita. Aš manau, kad fundamentalūs dalykai nesikeičia, mane labiau domina viešųjų debatų lygis. Ką mes turime šiandien, tai technologijos, dėl kurių galime sparčiau ir didesniu mastu bendrauti, tai galbūt atneša pokytį, bet iš esmės, tai nepastebėjau, kad šiuolaikinė karta būtų kažkuo kitokia: ar kvailesnė, ar priešingai – protingesnė.
Kokių trijų charakterio savybių reikia, kad būtumėte sėkmingas profesinėje veikloje?
Mokėti įsiklausyti ir mokėti suformuluoti. Manau, užteks dviejų.
Kas jums yra sėkmė?
Labai sunkus klausimas. Viena yra, kai, pavyzdžiui, esi sėkmingas verslininkas, tuo norima pasakyti, kad esi turbūt vienas geriausių savo srityje, o tai pasako tik tai, kad sėkmę atneša darbas. Bet yra ir kita sėkmės konotacija – man pasisekė, kaip sakoma, vištai grūdas nukrito – jai pasisekė, nors ji nieko dėl to nedarė, todėl tokios sėkmės nenoriu net komentuoti, nes ji tiesiog atsitiktinė. Na, o jei kyla klausimas, ką daryti, kad tau pasisektų, tai atsakymas labai paprastas – reikia tiesiog dirbti, sunkiai dirbti. Todėl geriausiai rinktis tai, kas yra įdomu, nes tada tas darbo procesas nebus toks varginantis, nebus taip gaila valandų, kurias investuoji.
Kalbėjote apie knygų skaitymo svarbą bei kalbų mokymąsi, kiek kalbų mokate pats? Ar meilė knygoms jums buvo artima nuo mažens, ar ji išaugo tik vyresniame amžiuje?
Moku lietuvių, rusų, anglų, ispanų, skaitau prancūziškai ir vokiškai, susikalbėti galiu dar ir itališkai, kol kas tiek. Na, o kalbant apie knygas, tai aš išmokau skaityti ketverių, pamenu, kad visą laiką patiko skaityti, patiko tie nauji pasauliai, kuriuos atrandi knygoje, nes niekad prieš atsiversdamas knygą nežinai, kur visa tai nuves, kas ten bus. Tai mane labai įtraukdavo. Pamenu, ketvirtoje klasėje mes mokėmės popietinėje pamainoje, pamokos prasidėdavo antrą valandą po pietų ir aš vakarais apsimesdavau, kad miegu, o kai mama užmigdavo, užsidegdavau žvakę ir skaitydavau iki šešių ryto, nes man tai tiesiog patikdavo. Pastaruoju metu skaitau daugiau angliškai, būtent dėl darbo. Beje, neseniai išverčiau knygą iš prancūzų kalbos į lietuvių.
Kaip mokotės kalbas? Galbūt turite patarimų tiems, kuriuos domina daugiakalbystė?
Mokykloje įmanoma gauti pagrindus, bet realiai du geriausi būdai išmokti kalbai – skaityti ta kalba, po truputį, bet su visiems prieinamais žodynais tai tikrai įmanoma. O kitas būdas, kuris ir man asmeniškai yra padėjęs, tai yra nuvykti į tokią terpę, kurioje yra galimybė ta kalba kalbėti. Žinoma, tada jau reikėtų išjungti savo kompleksus, nes pradžioje atrodysi labai kvailai ir daugelį dalykų sakysi ne taip, kaip turėtum, bet persilaužimas bus labai greitas; aš tokiu būdu išmokau ispanų. Daugelis užsienio kalbų mokytojų pataria žiūrėti filmus, bet, mano nuomone, knygos yra vertingesnės, žodynas greičiau plečiasi. Jeigu galimybės neleidžia išvykti į kitą šalį, dabar net ir Kaune yra daug užsienio studentų iš daugelio pasaulio šalių, belieka tik su jais susipažinti ir pradėti vaikščioti į jų vakarėlius.
Kokia, jūsų nuomone, žmogaus savybė yra vertingiausia?
Sąžiningumas. Su savimi ir su kitais.
Ką jums reiškia filosofija?
Filosofija, visų pirma, išmoko disciplinuotai mąstyti. Mes visi mąstom, kitaip sakant, visi turim minčių, bet labai dažnai tos mintys tiesiog veikia sąmonės srauto principu, jos ateina ir išeina, tarsi nepriklausomai nuo mūsų pačių valios, o filosofija moko su tomis mintimis dirbti, tai vadinama refleksija, atsigręžimu į save. Antras dalykas, ko filosofija moko, yra dirbti su abstrakčiomis idėjomis, tai yra pakankamai sudėtingas įgūdis, ypač pradžioje… Pavyzdžiui, visi žinome, kad yra žymiai lengviau kalbėti apie daiktus, materialius dalykus, apie stalą, kėdę, nes juos galima pačiupinėti, parodyti, bet kai pradedame kalbėti apie abstrakčias sąvokas, pavyzdžiui, idėja, transendencija, netgi materija, pasidaro truputį sudėtingiau… Taigi, trumpai tariant, norint išmokti analizuoti pasaulį, pravartu būtų remtis filosofijos mokslu.