- and - 2022-11-26

Kviečiame skaityti interviu su Jono Jablonskio gimnazijos šokių ir judesio mokytoja, charizmatiška asmenybe Justina Kiuršinaite!

 

  1. Papasakokite, kaip save apibūdintumėte kitiems.

Aš esu idealų siekiantis žmogus. Galima sakyti, esu savamokslė, judesio mokytoja. Save identifikuoju su šokiu ir pedagogika, nes manau, kad per šokį galiu padėti žmonėms skleisti gėrį, grožį ir tiesiog galiu padėti kitiems atrasti save. Mano gyvenimo misija yra per šokį parodyti, ką žmonės jaučia, pamatyti tai, ko nėra matę. Taigi, būdama pedagoge noriu padėti žmonėms įmatyti tai, ko galbūt niekada nematė ir nejautė anksčiau.

  1. Kaip prasidėjo Jūsų šokių kelias? Nuo kada pradėjote šokti?

Mano kelias buvo labai netradicinis. Pradėjau šokti būdama 22 metų, nors to norėjau jau nuo 3 metų. Kadangi augau Kaišiadoryse, ten nebuvo daug galimybių man šokti. Kai tik atsirado galimybė šokti, ja pasinaudojau, tačiau, atrodo, visada ko nors bijojau, nedrįsau. Tačiau 22 metų nusprendžiau pabandyti, pradėjau lankyti gatvės šokius, vėliau mane sudomino šiuolaikiniai šokiai. Per šokį atradau Kauno šokio teatrą ,,Aura”, taip pat esu sukūrusi ir savo spektaklių. Šokio dėka aplankiau Olandiją, Airiją, Vokietiją, Daniją ir visai neseniai grįžau iš Estijos, kurioje gyvenau metus.

  1. Kuo Jus žavi šokių pasaulis?

Šokių pasaulis pasižymi labai unikalia bendruomene. Nesvarbu, kokioje šalyje esi, tos bendruomenės žmonės tave visada labai šiltai ir draugiškai  priima. Tu gali atrasti save ir nebijoti būti savimi. Šokių bendruomenėje gali išsilaisvinti ir būti atviras, tave visi priims tokį, koks esi. Šokdamas sulauki didžiulio palaikymo ir tai yra varomoji jėga. Mane tai labai žavi, todėl ir savo šokio pamokose noriu skatinti bendradarbiavimą ir tobulėjimą kartu. Noriu, kad kartu tobulėtume kaip žmonės ir kaip šokėjai.

  1. Didžiausi iššūkiai/sunkumai šokant yra…

Sunkiausia yra dėl fizinių galimybių. Tu gali jas įgyti, stiprinti, tobulinti, tačiau jei tu turi Dievo dovaną — lanksčius sąnarius, stiprius raumenis, gerą atmintį — tu daug pasieksi. Tačiau norint juos įgyti reikia pradėti judėti nuo ankstyvo amžiaus. Kitas dalykas – perlipti per savo barjerus, psichiką. Šokis išjudina tavo giluminius sluoksnius. Gali prasidėti skausmai, psichologinės problemos ir tu gali nesuprasti, iš kur tie skausmai atsirado. Šokis turi didžiulę galią ir tai gali kelti siaubą. Tada gali atsirasti reakcija: ,,kas čia daros”, ,, man baisu, aš to nebenoriu, nebegaliu.” Tie, kurie nori pradėti šokti, siūlau neperlipti tų barjerų, bet rasti aplinkkelį. Išmokti spręsti problemas, kurios kyla iš šokio, nes jei šokis tai išprovokavo, vadinasi tai visą laiką slypėjo tavyje. Taigi du didžiausi: fiziniai duomenys ir psichologiniai iššūkiai.

  1. Ar buvo minčių mesti šokius ir kaip su jomis susidorojote?

O TAIP! Kiekvieną dieną! Su kiek šokėjų pakalbu, visi sako tą patį. Pradedam galvoti, kad mes nebenorim, negalim, nusibodo. Susiduriam ir su finansinių problemų sunkumais, pastovumo stoka. Galvojam, kad tai, ką mes darom, yra nereikšminga. Bet vis tiek atsiranda pojūtis, kad tau to trūksta ir be šokio pradedi jausti tuštumą. Tas jausmas — tai lyg priklausomybė. Tai giluminis pojūtis kalbėti per judesį ir skleisti kokią žinutę. Galbūt tai paprasčiausiai pašaukimas, nuo kurio negali pabėgti. Tie, kurie nori mesti, patarčiau toliau vis iš naujo ir iš naujo bandyti, nes gali atrasti dalykų, apie kuriuos gyvenime nebūtum pagalvojęs, kad rasi būtent per šokį. TU turi nuspręsti likti, niekas to nepadarys už tave.

  1. Ką manote apie pasakymą: ,,Man jau per vėlu pradėti mokytis šokti”?

NIEKO NĖRA PER VĖLU. Aš esu puikus to įrodymas. Šokis tai nėra vien tai, ką mes matome teatre, baleto scenoje ar pramoginių šokių varžybose. Šokis nėra vien technika. Šokis yra ritualas, bendruomenė, komunikacija, pasilinksminimai, sportas. Mes, lietuviai, esame įpratę: ,,Ai, aš nepadarysiu, man nepavyksta, aš neatsimenu.” Mes per greitai pasiduodame. Nėra žodžio per vėlu. Reikia atsisakyti negatyvo ir tiesiog įdėti daugiau pastangų. Ateikit pas gerą mokytoją ir duokite sau šansą.

  1. O kaip nusprendėte tapti šokių mokytoja?

Greičiausiai ne aš pasirinkau šią profesiją, o ji mane. Mano abu tėvai mokytojai ir nuo pat mažens jaučiau, kad mano misija irgi bus kitus ko nors mokyti. Vos pradėjusi šokti supratau, kad savo žiniomis aš noriu dalintis. Dar besimokydama šokio meno supratau, kad esu pajėgi mokyti ir kitus. Skamba juokingai, bet tai tiesa. Kai aš pamačiau, ką paprasta užuomina ar užduotis gali padaryti, aš pagalvojau: ,,Vau, prieš minutę šis žmogus nešoko, tačiau dabar jis daro dalykus, kuriais pats netikėjo.” Tada aš supratau, kokią galią turi pedagogika. Galbūt man nėra lemta būti profesionalia ir daug pasiekusia šokėja, tačiau aš jaučiu, kad turiu pakankamai jėgų mokyti kitus.

  1. Kuo Jūsų šokių būrelis yra ypatingas, kaip manote, kodėl gimnazistai turėtų jį pasirinkti?

Visų pirma, manau, visi turi išbandyti save šokdami ir patirti, ką reiškia šokis. Aš naudoju šiuolaikinį šokį kaip priemonę, tačiau tai ne vienintelis mano įrankis. Jei jūs jaučiatės nepatogiai judėdami ant žemės, yra daug kitų technikų. Turite suteikti galimybę sau ir mokytojui jus pažinti. Jei jūs jaučiate, kad norite pabandyti, bet bijote, tai nebijokite, ateikite. Mes kartu ieškosime būdų, kaip jums atsiverti.

  1. Kokie, Jūsų nuomone, yra svarbiausi šokėjo bruožai?

KANTRYBĖ. Šokėjo profesija reikalauja daug darbo ir pastangų. Taip pat reikia daug ištvermės. Reikia visada savimi tikėti ir būti ambicingam. Suteikite sau galimybę ir pažiūrėkite, kas iš to išeis.

  1. Kaip gimsta choreografija? Kas Jus labiausiai įkvepia?

Labai platus klausimas, nes norėčiau atskirti kūrybą nuo šokių pedagogikos. Choreografija mano galvoje gali atsirasti iš visko — galiu sėdėdama pamatyti linijas ir jau automatiškai kuriu ritmą, judesius. Tačiau kaip pedagogė duočiau mokiniams užduotį ir stebėdama, kaip vyksta jų darbas, kurčiau struktūrą, kompoziciją. Dirbu su tuo, ką gali pasiūlyti man patys šokėjai.

image00001

Aut. Nobusama Fotografie

  1. Ar buvo akimirkų, kai šokių pasirodymo metu pamiršote choreografiją?

Ne, tačiau visados būdavo ta baimė, bet šokio pasaulyje, kaip sakoma, apsimesk ir improvizuok, juk publika nežino. Svarbiausia to neparodyti ir nesutrikti.

  1. Kuo dar užsiimate be šokių? Ar sunku atrasti laiko kitiems pomėgiams?

Be šokių, turiu ir visą atskirą gyvenimą — esu teatro, šokio kritikė, gimnazijoje vedu ,,VDU Kūrybinių industrijų” pamokas, esu dailininkė… Tačiau šokis man — tai gyvenimas ir jis iš manęs nieko neatima. Kai šoku, jaučiu, kad gyvenu, kad turiu prasmę gyventi, nesvarbu, kuo užsiimčiau, noriu, jog šokis išliktų mano gyvenimo pagrindu.

  1. Kaip žmonėms atrasti drąsos pradėti ką nors nauja?

Tiesiog imk ir daryk. Mus labai apriboja mūsų kompleksai, bet turime bandyti ir nesustoti. Gyvename greitu ritmu, nepatinka — metu. Tu turi tai išbandyti, panirti į tai ir tada spręsti. Svarbiausia — mesti sau iššūkį.

  1. Kaip manote, koks yra Jūsų didžiausias pasiekimas?

Aš dar to neturėjau. Galėčiau sakyti — mano šokio spektaklio parodymas ,,Aura 28” šokio festivalyje, solo spektaklio šokimas Lietuvos Vyriausybės rūmuose, darbai, sukurti Estijoje, šokimas per diplomų įteikimą Tartu universitete, Viljandžio kultūros akademijoje, kurioje studijavau. Tai galėtų būti daug dalykų, kurie daugumai būtų kaip įvertinimai. Bet man, galbūt, didžiausias pasiekimas buvo mano studija Kaišiadoryse. Kai aš pamačiau po metų darbo savo moksleives šokančias, improvizuojančias, pajutau, jog wow, tikrai turiu gyvenimo prasmę. Jos tikrai daug gyvenime pasieks — man tai turbūt buvo didžiausias įvertinimas.

  1. Ko palinkėtumėte jablonskiečių bendruomenei?

Visų pirma, turiu tokį pastebėjimą — Jūs visi labai jauni, protingi žmonės ir tai yra taip šaunu. Vien atmosfera jau liepia įsileisti šokį. Tikiuosi, jog jūs man suteiksite galimybę. Noriu pasidalinti su Jumis savo patirtimi, pridėti Jums dar vieną įrankį, kad keliautumėte per gyvenimą dar labiau pasitikėdami savimi.

 

Pašnekovę kalbino Arijana Kaminskaitė ir Austėja Vyšniauskaitė, Žurnalistų klubo narės.

Viršelio nuotrauka iš šokio trupės ,,Ulna” ekskursijos ,,Pakopa po pakopos”, nuotraukos autorius – Linas Žemgulis

sužinok apie naujus straipsnius pirmas