Džiaugiamės naujų ir smalsių žurnalistų gausa!
Vieni fotografuoja, kiti kuria poeziją, straipsnius, paveikslus, domisi stiliaus naujovėmis — žodžiu, visi talentingi.
Pristatome kelių naujųjų žurnalistų darbus.
Mindaugas Gudaitis
Savo kūryba apibūdinu tai, kaip tuo metu jaučiuosi.
Melancholiška refleksija
Darosi labai juokinga
Su tamsiom rudens spalvom.
Įvaizdžiui dažniau vis tinka
Niūrus, be nuotaikos vaidmuo.
Jau beveik tasai rugsėjo galas,
Išgyvenimų naujų patirta.
Ir manai, kad Dievas chuliganas, —
Be gailestingumo stipriai spirta.
Stabilumo didis nulis
Stovi, rodos, laimės kupinas.
Pokšt — pasaulis griūva, o mėnulis
Pilnas šviest danguj jau skubinas.
Ir nemoku apibūdinti,
Kas tikrai ten dedas viduje.
Galvoje tas blokas budintis
Stabdo supratimą širdyje.
Kas belieka — tai tik pasikliauti
Nesibaigiančiais ironijos kalnais.
Kad pavyktų viską išsakyti,
Kas galvelę graužia amžinai.
Dar galiausiai pasakyti noriu,
Kad esu tikrai ne vienas.
Ir todėl labai dėkoju —
Draugas man kiekvienas.
Ada Jonaitytė
Džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka.
Laisvalaikiu mėgstu būti gamtoje. Gamta — mano antrieji namai. Kai būnu gamtoje, jaučiuosi rami ir laisva. Tada išgaruoja visi rūpesčiai, gamtos grožis atpalaiduoja mano mintis.
P.S. Prisijungiau prie žurnalistų būrelio, nes mėgstu išbandyti ir atrasti save naujose veiklose.
Arminas Kildišis
Mano darbai apie mane pasako daugiau negu aš.
Aš myliu vienatvę, nekenčiu tuščių dramų
Staiga pakrypęs kelias į kitą pusę,
Noras būti vienam auga, argi ne?
Kas būtų, jei neišsiskirčiau iš minios?
Juk taip gerai, žmonės nedarytų man žalos.
Juk liežuvis atneša tokį skausmą…
Po tiek metų pamiršau tą jausmą,
Ką reiškia patirti jį vėl ir vėl kiekvieną dieną?
Ar nebūtų geriau, jeigu visi išsiskirstytume po vieną?
Nes juk šnekėti taip lengva —
Kai nėra konteksto ar kitos pusės,
Kaltinkit mane, gal jaustis savimi nelemta,
Nors vienas žmogus mane suprato pasakęs, jog nenuskriausčiau net musės.
Galima sakyt, jog mane nulipdė mano praeitis,
Ironiška, kad niekas apie ją nežino…
Kaip gali teisti žmogų nežinodamas, kas buvo?
Kas bus, nutiks — pražuvo?
Lengva numoti ranką į atstumtą.
Niekada negalvojau, kad pasieksiu tiek daug.
Bet visi tiki numesta remarka, tikra ar netikra.
Norėčiau būti savimi, bet kas miršta — tas miršta.
Žinoma, yra žmonių, kurie gelbėja situaciją.
Sako tiesą ir kitus taip pat skatina.
Ir grįžęs į tuščius namus suprantu savo refleksiją —
Myliu vienatvę ir man taip gera.
Danielė Kondrotaitė
Rašydama jaučiuosi lyg kitame pasaulyje.
Kauno paveikslų galerijoje nuo rugsėjo 10 d. iki gruodžio 4 d. vyksta japonų menininkės YOKO ONO paroda „Laisvės pažinimo sodas“, kurioje galima rasti įvairių meno kūrinių: instaliacijų, objektų, eksperimentinių filmų ir performansų.
Ši paroda — tobulas abstraktaus, konceptualaus meno rinkinys. Čia rasi nuostabiai keistų idėjų ir instaliacijų. Vaikščiodamas po galeriją jausies lyg kitoje planetoje.
Apie Yoko Ono
Yoko Ono — menininkė ir kompozitorė — gimė Japonijoje 1933 metais vasario 18 d. Ji išpopuliarėjo dėl savo konceptualių ir modernių kūrinių, vienas iš jų yra „Lubų tapyba/Taip tapyba“. Per šį kūrinį Yoko Ono susipažino su savo vyru — Džonu Lenonu.
Parodoje
Parodos apžiūrą pradėjau nuo ekspozicijos antrame aukšte. Nemeluosiu — šiek tiek nusivyliau. Čia eksponuojamos autorės užrašytos sentencijos ir maži eskizai. Sentencijos įdomios tiems, kurie tuo domisi ir moka anglų kalbą. Dauguma žmonių neturi tiek kantrybės stovėti ir skaityti galybę minčių, ypač jaunimas. Jauni žmonės ieško interaktyvumo ir įsitraukimo — antrame aukšte to nėra. Antrojo aukšto ekspozicija skirta meno žinovams.
Trečiame aukšte tęsiama sentencijų ekspozicija, bet ji papildyta keistais meno kūriniais ir interaktyviomis instaliacijomis. Įsimintiniausias ir populiariausias kūrinys — jau minėtas „Lubų Tapyba/Taip Tapyba“.
Viena žaviausių ir jaunimui patinkančių instaliacijų yra Ay—O „Juodoji skylė“. Šis pavadinimas labai tiksliai perteikia patį kūrinį. „Juodoji skylė“ yra aklinos tamsos labirintas, kuriame vaikštai pasikliaudamas jutimais, apčiuopdamas sienas. Šis labirintas privertė susimąstyti, kaip akli ar sunkiai matantys žmonės gyvena. Rekomenduoju bent kartą pajusti tokį aklumo, sumišimo, bejėgiškumo jausmą.
Pirmojo aukšto ekspozicija yra įdomiausia ir labiausiai įtraukianti. Tik įėjęs pamatai mažą medienos gabalėlį, plaktuką ir daug vinių. Kūrinys yra interaktyvus ir skatina tave įkalti vinį į medienos gabalą. Šiuolaikinės meno galerijos žavi tuo, kad jose lankytojas pats tampa meno kūrėju. Įprasti veiksmai, tokie kaip vinies kalimas, tampa menu. Ką norėjo tuo pasakyti Yoko Ono, mįslė.
Įėjęs gilyn į patalpas pamatai stalą, ant kurio sudėliota daug puodukų ir lėkščių šukių. Šias šukes reikia suklijuoti ir pataisyti suskilusį indą. Užduotis buvo įdomi, bet ganėtinai sunki. Dauguma mūsų turbūt nėra bandę suklijuoti suskaldytą indą, nes galima tiesiog nusipirkti naują — ši instaliacija suteikia mums visiškai naują patirtį. Indų šukės simbolizuoja kokį nors gyvenimo aspektą, bet, mano manymu, kiekvienas žmogus turi pats interpretuoti instaliaciją, sudėdamas į ją savo mintis ir pamąstymus. Toks konceptualus menas dažniausiai neturi tik vienos paslėptos minties ar reikšmės. Atrasdami kūrinio idėją patys geriau pajaučiame jo simboliką.
Giliausią įspūdį paliko kambarys, kurio sienas tapo patys lankytojai. Kambaryje ant staliuko yra trijų melsvų atspalvių dažų ir keli teptukai. Lankytojai skatinami tapyti ant sienų ir grindų. Ši instaliacija išlaisvina vaizduotę ir suteikia vaikiško džiaugsmo. Jautiesi kaip mažas vaikas — laisvas, nesuvaržytas, save gali išreikšti, kaip tik pageidauji. Daugelio pastatų sienos yra vienspalvės ir tvarkingos ir, kuomet gali suniokoti šią tvarką, atnešdamas dalelę savo chaoso, tave apima laimės jausmas. Tokį jausmą labai sunku apibūdinti, nes kiekvienam žmogui jis kitoks.
Šioje parodoje yra dar kelios ekspozicijos, kurių nepaminėjau.
Net jei nesidomi menu, tikrai rasi sudominančių ir įtraukiančių ekspozicijų, kurios nepaliks tavęs abejingo.
Milda Narbutaitė
Savo fotografija parodau kitų grožį.
Adrija Čerekaitė
Išrašau, kas širdžiai artima, kad rasčiau savo laisvę.
Išbarstyta ramybė
Ten, kur smėlio kopos ir pušynai žaliuoja.
Ten, kur žmonės šoka ir muzika groja.
Ten tu mane rasi, ten mano namai.
Ten aš paskęstu ramybėj, lyg išbėgusi laukais.
Be žaliųjų miškų, dainų prie laužų,
Žvaigždėtų naktų bei geriausių draugų
Gyvent aš negaliu, ir man būtų baisu
Palikti išbarstytą ramybę nežinia kur.
O muzika mane apgaubia lyg glėbiu.
Muzika suvienija ir išbarsto kartu.
Aš joje radau sielai artimų žmonių
Ir supratau, kaip viskas iš tikrųjų trapu.
Išsilaisvinę menininkai mane žavi.
Jie net nežinodami kiekvienoj dienoj mane gelbsti.
Aš pavargusi įkvėpimo juose pasisemiu
Ir toliau keliauju savuoju keliu.
Tai, ko akys nemato, ko nejaučia širdis.
Pasitelkusi savo mintimis, aš sukuriu pati.
Rašymas man lyg pamestas kelias tarp spindulių.
Paklydusi aš tai lyg myliu, lyg nerandu.
Man bėgti su laiku kartais itin sunku,
Nes tik vasaros metu mano širdy tikrai ramu.
Ir man nesvarbu, koks metų laikas dabar,
Vis vien jos pasiilgstu labai labai labai…
Nukritusių rudens lapų šlamesys mane gąsdina,
Mano jautrią vaizduotę ruduo supaprastina.
Kai susikaupimo metas grįžta,
Apima liūdesys lyg palikus vaikystę.
Tos bemiegės naktys siutina mane
Kai nebesinori miego, o kojom vis dar šalta
Aš pasiilgstu vasaros šiltų naktų
Saulėlydžių, jūros, nerūpestingų laikų
Emilija Kazlauskaitė
Ko negaliu išreikšti žodžiais, papasakoju vaizdais.
Danielius Milkintas
Rašau tai, ko negaliu pasakyti kitiems.
Dangus be žvaigždžių.
Daliju savo širdį
Ir įteikiu jam.
Merkiasi akys,
Bet trukdo svetimšalis,
Įžūlus noras.
Tavieji žodžiai,
Lyg karštosios žarijos
Paliečia sielą.
Atėnė Večkytė
Nuo pasaulio chaoso slepiuosi savo minčių labirintuose.
Tu žadėjai grįžti.
Tas pažadas atsklido nuo
Tavų lūpų
su šypsena,
su blizgančiomis akimis,
kurios nerimste nerimo
ištyrinėti jūrą.
Tokį ir prisiminiau Tave.
Žaliaakį nuotykių ieškotoją.
Vaikiną,
kuris parodė gamtos paslaptis.
Gyvenimo knygos veikėją,
kurį be galo branginau.
Stovėjau ant kranto ir laukiau.
Su viltimi,
kad grįžęs,
visas nušvisdamas
pasakosi man,
atsigulus ant Tavo
krūtinės,
paslaptingas istorijas,
kurios tūnojo ten,
horizonte.
Bėgo metai.
Nuo tos dienos, kai
išskridai ten,
kur dangus susilieja su jūra.
Ten,
kur sielos šoka tūkstančių metų šokį.
Ten,
kur neegzistavo blogis.
Šnypštė it gyvatės bangos,
įkyriai įtikinėdamos,
jog Tu negrįši.
Bet man tai buvo nebesvarbu.
Ramiai,
šypteldama
laukiau ženklo,
kuris leistų pasinerti,
pajusti bangų šaltį.
Jausti jūros begalinę meilę kūnui.
Norėjau išskristi ten,
kur Tave išviliojo jūra.
Širdau,
jog neleidai išplaukti kartu.
Su Tavimi.
Bet
giliai širdyje žinojau,
jog tenai
laimingas,
spindinčiomis akimis
lauksi manęs.
Ieva Plytaitytė
Muzikos garsai ir įvairios istorijos praplečia mano pasaulio ribas.
Ar gera muzika sensta?
Žmones nuo seniausių laikų sieja muzika. Ją kūrė ir jos klausėsi tiek priešistorės, tiek šiuolaikinis žmogus. Tačiau ar muzikos kūriniai turi galiojimo datą? Ar dainai nustojus rodytis topų sąrašuose ji tampa nebesvarbi?
Muzika — taip pat kaip filmai, knygos ir visos kitos pramogų formos — ilgainiui pabosta ir tampa nebeaktuali publikai. Pateikdamas ryškias naujoves ir praeitį nustumdamas į šalį pasaulis nuolat keičiasi ir juda pirmyn. Bet vis dėlto akivaizdu, jog žmonės ir toliau klausosi klasikos kompozitorių, vis dar mėgsta grupes, kurios iširo jau prieš ištisus dešimtmečius. Galbūt taip yra todėl, nes gerai parašyta muzika yra menas, o meno kūriniai išlieka svarbūs ir vertinami nepaisant jų amžiaus. Gera muzika suteikia džiaugsmo nepaisant jos žanro ar išleidimo datos, todėl nurašyti jos vien dėl šių priežasčių neverta.
Trumpai tariant, dalis muzikos atlikėjų ir kūrinių, kuriais mėgaujamės šiandien, bus pamiršti arba gerokai praras populiarumą, tačiau saujelė išliks mylimi bei aktualūs ir po daugybės metų.
Ugnė Navickaitė
Bėgu iš komforto zonos.
Austėja Vyšniauskaitė
Rašau tam, kad bent tušti lapai išgirstų tai, ką galvoju.
Dauguma pritars, kad rasti savo gyvenimo kelią gali būti sunku. Nieko šiame gyvenime nėra pastovaus, tačiau mano meilė šeimai, rašymui, sportui ir muzikai yra neatsiejama gyvenimo dalis. Bėgdama minčių ir emocijų labirintais, atrandu kelią, vedamą jausmų. Šeima yra mano didžiausia vertybė ir laimės šaltinis. Rašymas sugeba išlaisvinti mane iš mano sukauptų minčių narvo ir leidžia atsikvėpti, pasijausti gyvai. Muzika gydo, glosto sielą ir padeda atsakyti į klausimus, į kuriuos pati sunkiai randu atsakymus. Sportas leidžia pamiršti ir bent minutėlei palikti neišspręstas mįsles už aikštelės. Taigi, bėgsiu labirintu tol, kol nebejausiu, o nejausti — neįmanoma.
Linas Krulikauskas
Ką matau ir man patinka — fotografuoju.
Urtė Šematulskytė
Manau, kad įdomiausia klausyti ir skaityti žmonių tekstus, kurie tiki tuo, ką daro.
Mano gyvenimo „varikliukai” – mada, žmonės, kultūra, todėl ir noriu savo įžvalgomis apie tai dalintis.
Straipsnio viršelio autorė Gabija Vaitkevičiūtė