Kalėdinis miuziklas – tai ne tik šventinis spektaklis, mūsų gimnazijoje jau virtęs laukiamiausios metų šventės – Kalėdų – tradicija, bet kartu ir neįprastai įkvepiantis kūrybinis procesas, kuris įtraukia dešimtis žmonių.
Kalėdinis miuziklas – tai ne tik šventinis spektaklis, mūsų gimnazijoje jau virtęs laukiamiausios metų šventės – Kalėdų – tradicija, bet kartu ir neįprastai įkvepiantis kūrybinis procesas, kuris įtraukia dešimtis žmonių. Kiekvienas miuziklas gimsta iš idėjos – tarsi mažytės kibirkštėlės, iš kurios pamažu kyla didžiulė, kerinti liepsna. Idėjos autorius, režisierius, tampa kūrėju, kuris suburia komandą ir pradeda ilgas, tačiau džiugias pasiruošimo savaites. Miuziklo „Sniego karalienė” premjera jau artėja, tad šiame straipsnyje kviečiu susipažinti su pasiruošimo procesu, aktorių, šokėjų, dainininkų ir kitų, prisidedančių prie miuziklo, mintimis bei miuziklo statymo principais.
Pirmasis žingsnis – tai scenarijaus ir muzikos kūrimas. Kiekviena scena, kiekviena daina turi perteikti Kalėdų dvasią, sužadinti džiaugsmą ir viltį, atitikti parašytą scenarijų. Jis – tai miuziklo širdis, kuri nurodo ne tik istorijos eigą, bet ir kokias dvasines vertybes ji perteikia žiūrovams. Žinoma, scenarijaus niekaip neįmanoma įgyvendinti be pagrindinių vaidmenų ir kitų aktorių. Atrankos procesas taip pat yra viena iš svarbiausių pasiruošimo dalių. Tai tarsi perlų ieškojimas – kiekvienas aktorius ar dainininkas turi būti atrenkamas stropiai, atitikti miuziklo kūrybinės komandos viziją. Šio proceso metu atrandami žmonės, kurie įkūnys veikėjus, perteiks jų emocijas ir energiją. Mūsų gimnazijos teatro mokytoja Nida Vita Žilinskienė džiaugiasi, kad šiemet tai padaryti pavyko puikiai. Savo aktorių trupei ji negaili komplimentų: „Kai tavo svajonę pildo svajonių kolektyvas ir pildo labai gerai, tai – Kalėdų stebuklas!” Džiugu, kad režisierė atrado jos viziją išpildančius aktorius, kurie apie darbą ir repeticijas irgi atsiliepia šiltai. Aš, straipsnio autorė, manau, kad repeticijos yra teatro laboratorija – ten vykdomi įvairiausi bandymai, eksperimentai – repeticijų pradžioje judesiai gali neatitikti muzikos ritmo, o kartais dialogai gali skambėti nepakankamai įtikinamai. Būtent repeticijų metu atrandamas sprendimas kiekvienai tokiai situacijai, kuri premjeros metu atrodo organiškai. Kiekviena repeticija – tai dar vienas žingsnis išsvajoto rezultato link. Gimnazijos teatro trupė teigia, kad ,,pasiruošimas spektakliui kaip namelis, į kurį kiekvienas įdedam po vieną plytą kiekvieną repeticiją” (Martynas, spektaklyje – Kajus); ,,miuziklas – tai mūsų kalėdinė dovana, sukurta iš daugybės nuoširdžių pastangų, kad kiekviena akimirka scenoje įkvėptų šventinę dvasią ir bendrumo jausmą” (Adrija, spektaklyje – Freilina); „miuziklo kūrimas – nuostabus procesas, kupinas netikėtumų ir bendro kūrybiškumo. Tai ne tik vaidinimas, bet ir bendras pasaulis, kurį kuriame kartu” (Akvilė, spektaklyje – Freilina); „ruošdamiesi kalėdiniam miuziklui, jaučiame ir jaudulį, ir džiaugsmą, nes žinome, kad mūsų sunkus darbas atneš šventinę dvasią ir šilumą visų širdims” (Miglė, spektaklyje – Sniego merga); „miuziklo repeticijos – tarsi kalėdinė eglutė, kurią žaisliukais puošia darbas ir atsidavimas” (Gerda, spektaklyje – Gerda); „tikiuosi, šis miuziklas sušildys širdis ir įžiebs šventinę dvasią (Ieva, spektaklyje – Sniego merga); „ruoštis miuziklui yra pats smagiausias metas mokslo metams įpusėjus. Labai džiaugiuosi esanti miuziklo dalis tokiame nuostabiame kolektyve“ (Agnė, spektaklyje – Freilina); ,,ruošiantis miuziklui, šiluma ir draugystė mus vienija, nes tik kartu galime sukurti tikrą stebuklą” (Akvilė, spektaklyje – Sniego merga); „miuziklo kūrimo kelias yra kupinas netikėtų iššūkių, kurie mus nuves į nuostabiausią miuziklo pasirodymą“ (Žemyna, spektaklyje – Sniego merga); „tegul svajonė tampa šviesa, kūryba – džiaugsmu, o vienybė – mūsų magija. Tegul kiekviena pastanga sukuria harmoningą skambesį, o tikėjimas suteikia jėgų kurti stebuklus scenoje ir už jos ribų” (Sava, spektaklyje – Šiaurės elnias), „menas tai būdas pasireikšti, o čia mes pasireiškiame kaip galime geriausiai” (Paulius, spektaklyje – Varnas). Šios aktorių mintys tik dar kartą įrodo, kad šių metų miuziklas jau yra kupinas šviesos ir meilės.
Kol aktoriai kartu su režisiere ieško įvairiausių kūrybinių sprendimų, gimnazijos choreografijos salėje nenustoja skambėti įvairiausių stilių muzika. Gimnazijos šokėjai – tai dar viena miuziklo siela, judesiu pasakojanti istoriją ir perteikianti tas emocijas, kurių dažnai net neįmanoma išreikšti žodžiais. Jų darbas prasideda nuo choreografijos repeticijų, kuriose judesiai derinami su muzika ir scenos dinamika. Akivaizdu, kad kiekvienas šokis tampa svarbia miuziklo dalimi – tai gali būti subtilus šokis, perteikiantis švelnumą ir ramybę, arba energingas numeris, kuris įtraukia žiūrovus į šventinę nuotaiką ir priverčia pajudėti. Šokėjams choreografijos repeticija yra tartum terapija – po įtemptos mokslų dienos jie gali įgalinti dirbti kūną, o ne mintis, visa siela įsitraukti į muziką. Pasiruošimas šokėjams – tai ne tik tam tikras technikos šlifavimas, bet ir jausminis įsigilinimas į kūrinį. Jie turi tapti ne tik šokėjais, bet ir veikėjais, perteikiančiais miuziklo atmosferą judesiais. Choreografė Gustė Makčinskaitė teigia, kad „kiekviena spektaklio šokėja pasižymi autentiška šokio patirtimi ir yra įvaldžiusi skirtingą šokio stilių. Labai smagu ir įdomu spektaklio kūrybinio proceso metu ieškoti šokio, kurie geriausiai atskleistų kiekvienos šokėjos stiprybes“. Masinėje scenoje dirbanti mokytoja Justina Kiuršinaitė pažymi, kad „darbas tokioje scenoje yra sudėtingas, nes turi didelę grupę jaunų žmonių išmokyti būti scenoje. Mes mokomės, kaip scenoje judėti, kurti personažus, kaip šokio judesius derinti su muzika. Tačiau matydamas, kaip moksleiviai mokosi dirbti komandoje, kaip jie bendradarbiauja ir kokį grožį jie sukuria, supranti, jog tavo, kaip mokytojo, darbas, yra vertas visų pastangų. Labai džiaugiuosi galėdama šiemet dirbti su šių puikių mokinių grupe“. Džiugu, kad miuziklo dalyviai repeticijose jaučiasi laukiami, po įtemptos mokslų dienos pasisemia pakilios nuotaikos ir ja džiaugiasi bei dalijasi su kitais bendraminčiais.
Choristai – tai balsai, kurie suteikia miuziklui subtilios harmonijos, emocinio gylio ir nepakartojamos didybės. Jie tampa tarsi šventinės dvasios simboliu, jungiančiu dainą, istoriją ir nuotaiką į vientisą kūrinį. Kiekvienas balsas – sopranas, altas, tenoras ar bosas – privalo derėti su kitais, kad sukurtų galingą ir vientisą skambesį. Skamba išties paprastai, tačiau, patikėkite manimi, tai tikrai reikalauja daug darbo ne tik muzikos kabinete, bet ir namuose. Choristų balsai sukuria tą nepamirštamą jausmą, dar kitaip vadinamą „šventės magija“. Jie gali tyliai užliūliuoti publiką arba galingai užtvindyti salę triumfuojančiais kūrinio taktais. Be choristų miuziklas netektų svarbios emocinės dalies, kuri įkvepia, džiugina ir suteikia tikrą Kalėdų stebuklo pojūtį. Šiemet prie choro prisidedu ir aš, straipsnio autorė. Džiaugiuosi, kad esame motyvuoti ir siekiame, kiek įmanoma, geresnio rezultato, tikiu, kad šių intensyvių repeticijų metu visi tobulėjame. Paprašiau choristų parašyti po žodį ar kelis, kurie apibūdintų mūsų darbą muzikos mokytojos Darios Godos Barkauskaitės kabinete. Tai – kantrybė, nauja pradžia, laisvė, amerikietiški kalneliai, nauja karjera, bendruomeniškumas, naujovės, džiaugsmas, meilė, atjauta, kelionė į kalnus bei kitokie įdomūs patyrimai. Tikiu, kad svarbiausia yra tai, jog visi per šiek tiek painias, bet be galo įdomias patirtis augame, ir žinau, kad miuziklo metu nustebinsime ne tik mokytojus bei miuziklo žiūrovus, bet ir patys save. Muzikos mokytoja Daria Goda Barkauskaitė sako, kad ,,pasiruošimas šių metų renginiui yra daug patirties suteikiantis ir iššūkius keliantis reiškinys, kuris, mano nuomone, bus tikrai pasisekęs. Ypač dėl to, kad mokinių veiduose matyti didžiulis noras muzikuoti, šokti, vaidinti, plėsti savo akiratį bei pažinčių ratą. Tačiau svarbiausias dalykas, kurį mes, pedagogai, matome ir negalime tuo atsidžiaugti, yra jų noras kurti. Toks ir yra mūsų didžiausias profesinis siekis”. Iš tikro gera girdėti, kad kiekvienas pedagogas, prisidedantis prie miuziklo, džiugiai ir pozityviai žvelgia į šią šventę gimnazijos nariams.
Tuo tarpu scenografai ir kostiumų dizaineriai kuria miuziklo vizualizaciją. Dekoracijomis ir įspūdingais kostiumais jie scenai įkvepia gyvybę. Dekoracijos dažnai primena stebuklų šalį: spindinčios girliandos, dirbtinis sniegas ar šventinės eglutės padeda žiūrovams pasinerti į šventinę atmosferą, o kostiumai ne tik papuošia aktorius, bet ir padeda atskleisti veikėjų charakterius, juos greičiau ir lengviau įsiminti. Kostiumų ir scenografijos kūrėjai yra tie kūrybos meistrai, kurie miuziklui suteikia grožį ir magiją. Jie sukuria pasaulį, kuriame vyksta spektaklis, suteikdami istorijai gyvybę per įvairiausias laikotarpį atitinkančias spalvas, puikiausiai atrodančias ir įdomiausias tekstūras. Kostiumai taip pat turi būti praktiški – jie turi leisti aktoriams scenoje judėti be trikdžių. Tuo rūpinasi ne tik kostiumų kūrėjai, bet ir scenografai. Jie tartum konstruoja spektaklio aplinką. Jų darbas – perprasti istorijos dvasią ir ją atskleisti scenoje. Tai gali būti pasakiškos Kalėdų dekoracijos, šerkšno užklotos eglutės, kurios žiūrovus nukelia į miuziklo pasaulį. Su scenografais ir kostiumų dailininkais dirbanti technologijų mokytoja Ilona Murašovienė savo mintis išreiškia retoriniu klausimu: ,,Ar gali būti gražesnė ir brangesnė kalėdinė dovana už nuoširdžią bendrystę ilgais žiemos vakarais: kai dega visų akys ir širdys dėl vieno tikslo – sukurti stebuklą visai mūsų bendruomenei?” Tai puikiai atspindi ne tik mokytojos, bet ir jos komandos narių nusiteikimą. Tai toks ramus ir tyras noras dirbti ir pasiekti norimą rezultatą, kurio, tikiu, pavydime kiekvienas. Kūrėjų komanda savo jauseną apibendrina taip: ,,Prie miuziklo dekoracijų prisidėjome jau ne pirmus metus. Kaip visada komandinis darbas vyksta sklandžiai ir labai smagiai. Mes susirenkame, kada galime: per pamokų „langus”, pertraukas ir po pamokų. Kadangi mes visi turime bendrą tikslą – pastatyti miuziklą kuo geresnį, sklandesnį bei gražesnį, bendradarbiavimas vyksta sklandžiai.” Linkiu tokio produktyvaus ir šilto darbo ir artėjančią savaitę ir, išduosiu paslaptį, tiek dekoracijos, tiek kostiumai atrodo nepriekaištingai!
Kai pasiruošimas pasiekia kulminaciją, prasideda bendros generalinės repeticijos. Tai yra paskutinis etapas: visa kūrybinė komanda turi dirbti ir ruoštis sklandžiai, nes nuo to priklauso viso miuziklo sėkmė. Viskas turi susilieti į vieną magišką istoriją, kuri prikaustys kiekvieno žiūrovo dėmesį. Tuomet Kalėdinis miuziklas tampa tikru stebuklu. Visi su džiaugsmu ir jauduliu pasirodo scenoje, o žiūrovai tampa šios šventinės kelionės dalimi. Šis bendras kūrybinis procesas ne tik sukuria šventinę nuotaiką, bet ir primena mums tikrąją Kalėdų esmę – bendrystę, šilumą ir džiaugsmą. Kiekvienas miuziklas – tai dovana tiek atlikėjams, tiek žiūrovams, leidžianti prisiminti, kad stebuklai tikrai egzistuoja. Na, o kaip baigsis šiųmetinio miuziklo kūrybinis etapas, galite sužinoti ir Jūs, mielieji skaitytojai. Greitu metu pasirodys į miuziklą „Sniego karalienė” bilietai, kuriuos galėsite gauti iš auklėtojų ir, tikiuosi, susitiksime jau gruodžio 11 dieną, 18 valandą, VDU didžiojoje salėje.
Izabelė Babičiūtė (26v1), viena iš miuziklo dalyvių