„Švęskime Lietuvą kartu“,- sako Beata ir Ugnė (2 dk), noriai sutikusios dalyvauti Europos parlamentaro organizuojamame ESĖ IR EILĖRAŠČIŲ KONKURSE „ŠVENČIU LIETUVĄ“.
Konkursas ,,Švenčiu Lietuvą” suteikia galimybę pasidžiaugti Lietuvos pasiekimais ir istorija. Man patiko dalyvauti šiame konkurse, nes turėjau progą prisiminti, kiek iš tikro gero buvo mūsų gimtinėje ir kiek mes dar galime nuveikti. (Beata P., 2 dk klasė)
Aš mėgstu rašyti eilėraščius, todėl man smagu, kad turėjau galimybę dalyvauti konkurse „Švenčiu Lietuvą”. Rašydama eilėraštį prisiminiau, kas man yra brangu ir už ką esu dėkinga Lietuvai. (Ugnė J., 2 dk klasė)
Paskaitykime, kaip mūsų gimnazistės interpretuoja Valstybės istoriją.
Ačiū tau, Lietuva
Lietuva, tėvyne Lietuva…
Tokia graži, šviesi kaip saulė.
Alsuoja mūs širdy,
Liepsnoja ji su meile.
Laisvės kvapas, atkūrimo dainos
Suteikia mums palaimos.
Spindi ji, globoja lyg vaikus,
Miškai, upeliai supa mus.
Nuo Mindaugo laikų iki dabar
Tėvynė gynė mus ir saugojo,
O partizanai, drąsūs ir ryžtingi,
Kovojo jie už laisvę.
Dėkoju tau už grožį neapsakomą,
Trispalvę – gamtą atspindinčią,
Himną – tautą vienijantį
Ir herbą – garbę nešantį.
Be tavęs, mylima tėvyne,
Nebūtų mano sieloj šventės.
Dėkinga aš esu tau, Lietuva,
Už visa tai, ką turiu šiandien.
Ugnė Januškevičiūtė, 16 metų
Už ką esu dėkinga Lietuvai?
Lietuva yra lyg jūra, kurioje niekada nepaskęsi. Plauksi, šiltos bangos glostys pašiurpusią odą, bet
nenugrimsi. Ant nugaros atsigulęs plūduriuosi ir akimis vedžiosi savąjį kraštą, prisiminsi nuotaikingas
komandų rungtis intelektualiniame žaidime „Myliu Lietuvą“. Štai rankomis susikibusios sklendžia snaigės,
kitame krašte gimsta siela gamtoje. O ten skaisčiu vandeniu plaukia laivai ir šoka auksiniai medžių lapai.
Bangos tave plukdys į ramybę, kol pasijusi lengvas it krentantis pūkas ir dėkosi Lietuvai už galimybę būti
apsuptam gamtos stebuklų.
Šaltos žiemos, kai atrodo, jog širdies plakimas užledės, yra dailiausios. Paslėpęs savo kūną po šilčiausiais
rūbais vyksti į kovą prieš šaltį. Bet tai nėra kova, tai – šilumos kelionė į širdį. Snaigės pasitinka tave ir,
apkabinusios vėsų kūną, pradingsta, nerdamos gilyn į tavo meilę. Medžiai taip pat yra išpuošti snaigių
būriais. Krentančios jos ieško prieglobsčio ir, išvydusios stiprias medžių šakas, lekia jų link. Medžiai įsitempę
atsakingai laiko žiemos dovanėlę ir džiaugiasi, jog turi draugiją šalia. Tokie malonūs vaizdai visada priverčia
galvoti, kad svarbiausia, jog turi ką nors šalia savęs. Tokios mintys dažnai aplanko, kai pagalvoji apie
kraupius 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, kai mūsų tautiečiai, negalvodami, kas šalia jų – draugas ar
priešas – drąsiai gynė mūsų Tėvynės laisvę. Šie žmonės buvo kaip snaigės, ieškančios paramos ir nebijančios
kovoti už savo namus. Niekada nesijausi vienišas ar liūdnas – tik dėkingas, jog esi žiemą Lietuvoje.
Pavasaris – tai gamtos atgimimo metas. Kas gali būti nuostabiau už gėlių aistrą skleistis ir augti po Lietuvos
dangumi? Juolab, kai jų gimimą pasitinka meilės kupini paukščiai, giedantys žaismingas melodijas. Gali būti
sužavėtas gegučių, kurių kukavimas priverčia tavo širdį šokinėti pagal ritmą. O štai grįžta kregždės, ieško
savų namų ir stebisi grožiu, pakerėjusiu akis. Tačiau žmogus taip pat yra gamtos dalis, jis irgi gimsta, žydi ir
užburia aplinkinius sava giesme. „Lietuvos lakštingala“ vadinamą Salomėją Nėrį, jos kūrinį „Diemedžiu
žydėsiu“ mes dažnai prisimename pavasarį. Kokia poetės kūrinių meninė vertė, kiek aistros ir spalvų ji
suteikė šiam metų laikui. Salomėjos Nėries kūryba mus vis dar moko pažinti savo sielą, kovoti su
nelaimingais likimais bei likti savimi ypatingais gyvenimo momentais. Žydėjimas yra nuostabiausia gyvo
organizmo dalis, o už tai gali būti dėkingas, jog esi pavasarį Lietuvoje.
Pajusti vasarą – tai leisti saulės spinduliams įsiskverbti į tavo odą, šildyti kiekvieną gyvą ląstelę, iki kol pats
pradėsi spinduliuoti meilę ir šilumą. Nėra nieko žavingesnio už atsivėrusią gyvą spalvų paletę laukuose.
Švelniosios levandos linguoja vos tik vėjo papūstos, o aguonos – ryškios, pasitempusios kaip ponios
karalienės. O kai tik susilieji su gamta, įsiterpi ir siūbuojiesi kartu su gėlėmis, tavyje auga vasara. Nors ir ne
visi supranta, kokią įtaką mūsų vasaroms padarė 1923 metų Klaipėdos sukilimas, mane tai artimai palietė.
Atsipalaiduoti, pajusti vandenį aplink, turėti prieigą prie jūros uosto yra neįkainojama patirtis. Juk Klaipėda
yra vienas unikaliausių Lietuvos didmiesčių, turintis didžią ekonominę bei socialinę funkciją. Kas galėjo
patikėti, jog kažkada nebuvo galima praleisti vasarų bežiopsant į plaukiančius laivus, neprisiliečiant prie
drungno vandens ar karštų saulės rankų? Tokią laisvę pajutęs gali būti tik dėkingas, jog esi vasarą Lietuvoje.
Ankstų rytą, kai tave pažadina lietaus lašelių, atsitrenkusių į namo langą, sukurta melodija, supranti, jog
pagaliau atslinko ruduo. Tai laikotarpis, kai norisi užsirišti raudoną šaliką ir bėgti laukan, išvysti auksinius
medžių lapus. Jie grakščiai leidžiasi valso žingsneliu, vėjo diriguojami vis keičia kryptis. O tu blizgančiomis,
įtemptomis akimis stebi, bijai praleisti nors menkiausią lapų sukinį. Jautiesi kaip M. K. Čiurlionio paveiksle
„Karalių pasaka” – neatitraukdamas akių tyrinėji, savose rankose laikai šį neįkainojamą rudens vaizdą. Tik
stypsok ir mėgaukis gyvu teatru, būk dėkingas, jog esi rudenį Lietuvoje.
Lietuva yra lyg jūra, panėręs nežinosi, ką išvysi. Tave gali surasti balti medžiai, vos tik gimusi žemė, bangų
ošimas ar gelsvų lapų šokiai. Gamta nėra pastovi, ji keičiasi ir auga, o mes su ja taip pat. Kiek nepaprastų
dovanų mums atnešė Lietuva – meno, laisvės, meilės, istorijos. Už šį stebuklą dėkoju Tėvynei Lietuvai,
išmokiusiai mane pamilti gamtą visomis savo formomis.
Beata Pieškutė, 16 m.