„Didelis džiaugsmas ir garbė buvo dalyvauti diskusijoje pilietiškumo tema „Rugsėjis su Aušra“ LR Prezidentūroje kartu su J. E. LR Prezidentu, „Aušros“ perleidimo iniciatoriumi dr. Gitanu Nausėda“,- sako mūsų gimnazistas, II vgk klasės mokinys Rokas Andriušis.
Rugpjūtį Lietuvos mokyklas pasiekė ypatinga dovana – perleistas mėnraštis „Aušra“. Tai ne šiaip knyga – tai istorijos saugykla, kurią nuo šiol galės paliesti kiekvienas mokyklos mokinys. Šios iniciatyvos autorius – Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda. Padiskutuoti apie perleistą mėnraštį rugsėjo pradžioje LR Prezidentūra pakvietė šalies mokyklas, turinčias „Aušros“ ir aušrininkų vardus. Tokią unikalią galimybę Prezidentūros Baltojoje salėje diskutuoti, patriotiškomis mintimis pasidalyti turėjo ir jablonskietis Rokas Andriušis. Keliomis iš jų Rokas sutiko pasidalyti ir su JJG BALSU.
Ar ,,gyvas” prisilietimas prie ,,Aušros” leidinio ir jo laikotarpio gali labiau sudominti jaunimą Lietuvos istorija, ypač tautiškumo ir kultūros aspektais?
Mano nuomone, be jokios abejonės, visi suprantame, kad mokyklose turi gimti ne tik mokomųjų dalykų žinios, bet ir žmogiškumas, tautiškumas, patriotiškumas. Ir, manau, puikus to įrankis yra ,,Aušros” leidinys. Bet ar mes sugebėsime tuo įrankiu pasinaudoti, jeigu mes atmintinai mokyklose išmoksime, kada ,,Aušra” buvo leista, kas ją leido? Manau, visi turbūt suprantame, kad to neužtenka. Ir itin įstrigo Jūsų, Ekscelencija Prezidente, žodžiai įvadinėje knygoje: ,,Aušrą“ reikia ne tik skaityti, ją reikia jausti.” Ir, manau, visi vartydami, skaitydami tą ,,Aušrą” kur kas giliau suprasime to laikotarpio dvasią, kuo gyveno tų laikų jaunimas (tas pats Jonas Basanavičius, kaip žinome, jis buvo jaunas tuo metu). Taigi, turime atkreipti dėmesį į tai, kaip jaunuoliai tada matė Lietuvą carinėje padangėje, o kaip yra dabar, kokia Lietuva ir ko mes galime pasisemti iš praeities. Ir tikrai ,,Aušra” negali dulkėti lentynose, kaip mokytojas (Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytojas, dr. Deimantas Karvelis) teisingai sakė. Kiekvienas turime imti į rankas tą ,,Aušrą” – nuo mokytojo iki kiekvieno mokinio – ir ieškoti joje ko nors naujo. Juk mokyklose vieni mokiniai greičiau įsisavina informaciją, kiti ne taip greitai. Ir kur kas lengviau visiems bus suprasti tą temą istorijos ar kitose pamokose ne rankiojant istorijos vadovėliuose pabirusių faktų, o ieškant, ką rašė tų laikų žmonės, kaip jie garbino, šlovino Lietuvos pilis, Lietuvos istoriją. Juk supraskime, kad XIX a. antroje pusėje visi laisvės šaukliai – aušrininkai, vėliau ,,Varpo” leidėjai – atidavė visas įmanomas dvasines, fizines jėgas, nepabūgo žandarų – nieko. Jie tikėjo, kad laisvės dvasia gali skleistis nepaisant to, kad esame didžiulėje imperijoje. O tai labai aktualu ir šiais laikais, nes visi suprantame, kad ir mūsų tauta, ir mūsų kaimynai susiduria su nelengvais išbandymais ir ne veltui Lietuvos himne sakoma: ,,Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.” Tai labai tikiuosi, kad tas stiprybės sėmimasis prasidės nuo mažų dienų mokyklose – mokiniai kartu su mokytojais ims ,,Aušrą” į rankas ir skaitys. Kad tiesiog sužydės ,,Aušra” ir mes visi galėsime prisidėti prie tos gerovės kūrimo nuo mažų dienų ir skiepysime tą vieni kitiems.
Straipsnį parašė Rokas Andriušis, II vgk klasės mokinys.
