Kas yra pašaukimas būti kunigu?
Pašaukimas — kiekvieno iš mūsų pasirinkimas. Pavyzdžiui, vienas nori būti aktoriumi, kitas vairuotoju. Kunigystė nėra profesija, tai — pašaukimas, kuris bręsta nuo pat mažumės. Aš net būdamas vaikas jau susipažinau su bažnyčia, man tas patiko, nors ir nesupratau visko, kas vyksta. Bet vėliau, kai atsirado supratimas, suvokimas, tada ir pajutau tą pašaukimą, kad turiu būti būtent ten ir noriu siekti būtent to, o ne kito. Svarstymų daug būna, daug abejonių — ar čia tikrai tavo vieta?.. Tam yra seminarijos laikas, kai studijuoji, randi tam tikrus atsakymus iki įšventinimo, nes vėliau, kaip ir santuokoje, kelio atgal nebėra ir reikia eiti tik į priekį. Pašaukimas ir yra vidinis balsas, kad būtent čia yra tavo vieta, čia gali būti naudingas ne tik sau, bet ir žmonėms.
Kodėl kunigais gali tapti tik vyrai?
Visais amžiais nuo Kristaus laikų vyrai buvo kunigai, bet jokiu būdu tai nereiškia, kad moteris buvo paniekinama. Net skaitydami Šventąjį Raštą randame, kad Jėzui patarnavo moterys: ir Morta, ir Marija, ir kitos. Šventajame Rašte dažnai sutinkamas Jėzus ir moteris. Apaštalus pasirinko Jėzus, jokiu būdu nediskriminuodamas moters, bet būtent pasirinko vyrus, kuriems skyrė užduotį. Jie buvo ištvermingi, daug vaikščiojo, atliko daug darbų. Jėzus pasirinko vyrus, bet moteris egzistuoja visame Šventajame Rašte. O dabar bažnytiniame kontekste labai daug kalbama apie moteris, ko prieš šimtą metų nebuvo įmanoma net įsivaizduoti. Taigi mes visi esame pašaukti per krikštą kaip bažnyčios nariai.
Kodėl bažnyčia vėluoja pripažinti mokslininkų, išradėjų atradimus, pavyzdžiui, jog žemė sukasi aplink savo ašį?
Bažnyčia tai pripažino, bet vėliau. Tačiau turime nepamiršti, kad visur yra progresas. Bažnyčia niekada negali stovėti vietoje, reikia išmanyti labai daug dalykų: laikotarpį, aplinkybes, gilintis į dar daug daug neatsakytų klausimų. Negali pasmerkti ar pamiršti, kad taip buvo, bet kai skaitome Senąjį Testamentą, mes negalime jo skaityti taip, kaip parašyta, reikia daugelį dalykų suprasti ir įvertinti kaip praeities dalykus.
Jeigu Martinas Liuteris nebūtų Vitenberge ant katalikų bažnyčios durų prikalęs 95 tezių, ar iki šiol mes gyventume pagal senuosius bažnyčios įstatymus?
Negalima taip tiesiogiai sakyti, tačiau Liuterio sprendimai buvo tokie. Taip, jis norėjo bažnyčios reformų, bet tuo metu buvo sąstingis, todėl bažnyčia nedarė jokių žingsnių.
Vadinasi, Jūs pripažįstate, kad bažnyčia nebuvo teisi?
Taip, bet ir pati bažnyčia tai pripažįsta. Nieko nereikia bijoti pripažinti. Visi mes klystam, visi esam žmonės, o antras dalykas — progresas egzistuoja tik tada, kai vyksta diskusija.
O Dievas klysta?
Ne, Dievas niekada neklysta, jis yra Dievas.
Kodėl reikia eiti išpažinties?
Pirmiausia, išpažintis yra sakramentas, kurį sukūrė Kristus. Antra, kai mes susergame fiziškai, gydome savo kūną, taip pat mes gydome ir savo sielą. Trečia, tai tobulėjimas, nes tu, būdamas sąžiningas, gali padaryti daug gerų dalykų kitiems.
Bet ar nėra sakoma, kad dievas viską mato ir atleidžia?
Mes apie tai kalbame ir teologija apie tai kalba, kad Dievas yra gailestingas. Tai yra faktas, o jis ir sukūrė išpažinties sakramentą. Kam atleis už nuodėmes, tam bus atleista, ką sulaikys, tas bus sulaikytas. Kunigas atleidžia už padarytas nuodėmes, bet ne savo vardu atleidžia, o Kristaus vardu.
Ar Lietuvos krikščionių katalikų bažnyčia palaiko ekumeninį judėjimą (liuteronybę, anglikonybę ir kt.)?
Ekumeninis judėjimas yra labai įvairus ir bažnyčia jį palaiko. Sausio 18–25 dienomis vyksta ekumeninės pamaldos (konfesijos), kuriose meldžiamasi vieningai. Manau, mes garbiname tą patį Dievą. O popiežius rengia ekumeninius susitikimus, netgi visai ne su krikščionimis, o su musulmonais. Be to, jo vizitai į įvairiausius pasaulio kraštus visada vyksta ir jis kviečia žmones į susitikimą. Bažnyčia yra atvira visiems ir nekelianti pavojų, klausimų. Nesvarbu, ar esi musulmonas, ar katalikas, svarbiausia, kad esi geras žmogus.
Esu girdėjusi apie tai, kad negalima skaityti knygų, tokių kaip apie Harį Poterį, žiūrėti filmų apie vaiduoklius, raganas ar klausytis roko, nes jis it velnias. Ar tiesa, kad turėtume jų neskaityti, nežiūrėti ir neklausyti, nes mus pradės valdyti piktosios jėgos?
Mes galime skaityti bet kokią knygą. Pavyzdžiui, buvau Paryžiuje ir nuėjau į Luvrą pasižiūrėti paveikslų. Gali į juos žiūrėti vienaip, bet gali žiūrėti kaip į meno kūrinį. Taip ir knygas skaitydamas: gali žiūrėti kaip į grožinius kūrinius, o gali žiūrėti… Čia nematau nieko bloga, čia svarbesnė pažintinė knygos vertė. Jeigu yra išleistas kūrinys, jį perskaitai. Įdomu — visi perskaitom ne vieną tokią knygą, dėl to nieko nenutiks. Sakyčiau, čia labiau davatkiškumas.
Kas yra davatkiškumas?
Davatkiškumas — kai žmogus laiko save labai religingu, bet iš tikrųjų nesilaiko Dievo įsakymų ir į viską žiūri iškreiptai. Tada jau yra problema.
Kodėl jaunimas (mano amžiaus grupės ar vyresni) vis praranda tikėjimą Dievu?
Nesutikčiau, kad jaunimas praranda tikėjimą. Gal nebent dėl to, kad gyvename tokiu laikotarpiu, kai nei į kairę, nei į dešinę, niekas neįdomu, viską žinau ir esu pats protingiausias ir pats geriausias. Todėl manau, kad tai yra tiesiog periodas, kai jaunimą sudominti yra labai sunku, nesvarbu, religine, politine ar ekonomine prasme. Tai blaškymosi laikotarpis, kurį visi mes pereiname.
Artėja šventosios Velykos. Kokie yra svarbiausi šios šventės akcentai? Ką turėtų puoselėti jauni žmonės?
Velykos — šeimos šventė, todėl visi turime būti kartu su savo šeimomis, susikaupti ir pasiruošti šiai šventei, kartu dalyvauti šv. Mišiose ir kartu būti prie bendro šeimos stalo. Tačiau daugelis žmonių tai pamiršta. Gaila, kad žmonės Velykas supranta kaip kiaušinių valgymą ir apsivalgymą įvairiu maistu. Pradėjo nykti tradicijos, tokios kaip laukimas ir pasiruošimas šv. Velykoms, margučių marginimas didįjį Šeštadienį, kiaušinių ridenimas. Velykos turi labai daug dvasinių prasmių, kurios yra akcentuojamos Biblijoje.Tačiau šiandien nebe taip jos suvokiamos.
Ko palinkėtumėte žmonėms šv. Velykų proga?
Kad pajustų Prisikėlimo džiaugsmą, pats žmogus turi pasikeisti: pamilti kitus, atsisukti į nuskriaustuosius. Juk per šv. Velykas žmogus prisikelia iš savo nuodėmės. O jūsų amžiaus žmonėms palinkėčiau domėtis, skaityti ir atsirinkti tikrąsias vertybes, nes pasaulis yra labai sudėtingas, labai apgaulingas.
Urtė Marija Budrytė, 1ak klasės mokinė
Nuoroda į viršelio straipsnio tinklalapį.