Mokytojų dienos išvakarėse ar šventinį rytą pakalbinome mokytojus, kurie mielai sutiko pasidalyti mintimis, ką jiems reiškia ši šventė, kaip ją mini, galbūt turi kokių tradicijų. Atskleidė ir kokių netikėčiausių nutikimų yra nutikę.
Matematikos mokytojas Karolis Lašas, mokykloje dirbantis pirmuosius metus:
Kai buvau mokinys, ši šventė man dažniausiai reikšdavo lengvesnę dieną. Mums pamokas vesdavo 12-okai, todėl tą dieną tiesiog galėdavau atsikvėpti. Kaip mokytojui ši diena reiškia tai, kad labiau atkreipiame dėmesį į mokytojus, nes dažnai mokiniai mato mokyklą, atlieka namų darbus – jiems tenka dideli krūviai, bet dažnai nepastebi mokytojo darbo, kiek jie atiduoda savęs, kad paruoštų mokinius egzaminams, kad juos išmokytų. Manau, kad ta diena yra tarsi sustojimas. Sustojame, atsitraukiame nuo užduočių, sprendimų, namų darbų ir pasižiūrime į mokytojus, kad jie irgi žmonės, kad jiems irgi reikia skirti dėmesio.
Šiais metais per Mokytojų dieną turėsiu tik pamokas su 11-okais ir mes su jais mokysimės.
Chemijos mokytoja Janina Bejerienė:
Neturiu specialių tradicijų. Šios šventės metu labai malonu gauti gėlių, malonu, kai prisimena buvę auklėtiniai, mokiniai.
Būna, kad mokiniai, labai įsigilinę į atliekamą darbą, atsiskaitymą, kreipiasi į mane „mama” arba „močiutė”. Jie sutrinka, aš – ne.
Kūno kultūros, geografijos ir verslumo mokytoja Dovilė Šertvytienė:
Visada smagu minėti Mokytojų dieną, tačiau man asmeniškai, didesnė šventė yra Rugsėjo 1-oji. Tada, kai esi apsuptas mokinių, dar kartą įsitikini, kad esi ,,savo vietoje”, ,,savo kelyje”. Tradicija, kaip ir kiekvieno mūsų gimnazijoje mokytojo, išvažiuoti ir kartu pabūti už mokyklos ribų.
O įsimintiniausia akimirka per mokytojos darbo patirtį turbūt yra ,,Metų mokytojos” apdovanojimas. Apskritai, įsimintina viskas, kas man nutinka, kaip aš pati užaugau šitoje mokykloje 21-erius metus.
Anglų kalbos mokytoja Vilda Kiaunytė:
Man Mokytojų diena yra iš tikrųjų labai graži šventė. Per ją pagerbiame visus mokytojus, ir tuos, kurie dabar jau nebedirba. Ši šventė man yra labai artima asmeniškai, nes mano senelė taip pat buvo mokytoja. Švęsti šią šventę esame įpratę su kolegomis, tą dieną visada būna organizuojamos kokios nors veiklos. Taip pat švenčiu ir šeimoje, galbūt ne tą pačią dieną, tačiau keletą dienų prieš ar po susėdame su šeima ir pažymime gražiai tą dieną. O šiais metais, kaip jau įprasta, švęsime su kolegomis.
Prisimenu vieną labai seną nutikimą. Aš su viena klase dalyvavau tokiame projekte, kuriame reikėjo parašyti istoriją ir pagal ją nufilmuoti trumpą vaizdo įrašą. Ir kai viena grupė filmavo, į kiemą atskubėjo viena iš mokytojų, kuri manė, kad mokiniai susimušė, o jie filmavo „muštynių sceną“. Šis įvykis tikrai įsimenamas ir yra vienas iš juokingesnių.
Geografijos mokytoja Gabrielė Plačakytė, mokykloje dirbanti pirmuosius metus:
Mokytojo diena man visada atrodė ypatinga diena, kada gali padėkoti mokytojui už jo suteiktas žinias, begalinę meilę bei rūpestį, tačiau jau antrieji metai kaip ši šventė man yra dar ypatingesnė – juk pati esu dalelė šios bendruomenės. Tik pati būdama mokytoja suprantu, koks yra ypatingas ir atsakingas šis darbas, kiek tai reikalauja jėgų ir kantrybės, todėl šią dieną nepamirštu pasveikinti savo kelrodžių žvaigždžių, savo buvusių mokytojų, juk tai tie žmonės, kurie mane įkvėpė būti tuo, kuo esu dabar.
Įsimintinų įvykių būta daug – pirmosios pamokos, kada ir kojos, ir balsas drebėjo, pirmieji pokalbiai su mokinių tėvais, o labiausiai įsiminęs įvykis – pirmoji išvyka su klase į muziejų, kur čia dirbanti gidė pagalvojo, jog esu mokinė, ir sunkiai patikėjo, kad esu mokytoja, reikėjo ilgai aiškinti.
Mokytojus kalbino Jonas ir Rokas, II klasės mokiniai.
Viršelio nuotraukos teisės priklauso Chelsea Conrad /NPR.