Į Jono Jablonskio vidurinę mokyklą atėjau dirbti sekretore 1969 metais iš 24 vidurinės mokyklos, esančios Vilijampolėje. Kartu su manimi į šios mokyklos antrą klasę mokytis atėjo dukra Dalia, dabar Sudarienė, kuri ją baigusi pasiliko čia dirbti. Dukra dirbdama šioje mokykloje baigė Vilniaus universitetą ir įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos kvalifikaciją. Dalia iki šiol Jono Jablonskio gimnazijoje dėsto lietuvių kalbą.
Aš, atėjusi į šią mokyklą iš tuo metu Kauno pakraščio naujos mokyklos, kur buvo kitas mokytojų ir mokinių kontingentas, kita savitarpio santykių ir elgesio kultūra, nustebau, nes patekau į senas tradicijas ir kitokią elgesio kultūrą puoselėjančią aplinką. Čia viešpatavo santūrumas, ramybė, pagalbos vienas kitam atmosfera.
Dirbti į šią mokyklą mane pakvietė direktorė Gražina Piotuchovienė, su kuria gyvenome viename name, gerai pažinojau jos mamą ir visą šeimą. Tai buvo labai geras žmogus. Santūri, lanksti, nes tuo metu labai reikėjo lankstumo, ypač su valdžios žmonėmis. Įsigilindavo į kiekvieno darbuotojo ne tik darbinius, bet ir šeiminius reikalus ir kiek galėdama visiems padėdavo. Buvo susipažinusi ne tik su darbuotojų, bet ir su mokinių šeimomis. Daugeliui mokinių, dėl įvairių priežasčių sumaniusių nebesimokyti, padėjo baigti vidurinę mokyklą.
Direktorės dėka buvo įkurta vasaros stovykla Wonderland, kurioje atostogaudavo mūsų mokyklos mokiniai. Stovykla buvo labai gražioje vietoje prie Kauno marių, kur dabar Buities muziejus. Dėl šio projekto įgyvendinimo stovykla ir buvo uždaryta.
Dėl sustiprinto anglų kalbos mokymo direktorei teko daug parodyti lankstumo, užsispyrimo ir sumanumo bendraujant su miesto valdžia, nes tam reikėjo papildomų lėšų, juk, žinia, visas dėmesys tuo metu buvo skiriamas rusų kalbai — klasės buvo skirstomos į grupes, didėjo pamokų skaičius. Direktorei Gražinai Piotuchovienei teko būti ir Lenino rajono Moterų tarybos pirmininke, dalyvauti kitoje visuomeninėje veikloje. Kiekvienas pranešimas miesto renginiuose turėjo būti iš anksto parašomas, pateikiamas partijos komiteto atsakingam darbuotojui patikrinti ir tik tada viešai skaitomas.
Mokyklą materialiai rėmė ( pagal to meto reikalavimus) Radijo gamykla. Prisimenu, kai už šefų lėšas įrenginėjo biologijos kabinetą. Mokytoja A.Titienė, biologijos kabineto vedėja, kėlė ambicingus reikalavimus, todėl mokyklos direktorei teko daug kartų lenktis gamyklos direktoriui.
Antrą mokyklos priestatą statė taip pat vadovaujant direktorei Gražinai Piotuchovienei. Tai irgi buvo sunkus išbandymas.
Kai prasidėjo atšilimas, į mokyklą buvo pakviestas kardinolas Sigitas Tamkevičius, neseniai grįžęs iš tremties. Jo kuklumas paliko neišdildomą įspūdį.
Tik pradėjusi dirbti mokykloje pastebėjau, koks draugiškas , puoselėjantis senas mokyklos tradicijas šis kolektyvas. Direktorės pavaduotoja Konstancija Sipavičiūtė — tvarkingumo, darbštumo, kuklumo įsikūnijimas. Ji ir rengdavosi labai tvarkingai, kukliai. Pro jos akis nepraslysdavo netvarkingi jaunų mokytojų rūbai, papuošalai, makiažas. Mokytojos Stasė Daugėlienė, Nijolė Pociūtė, Audronė Kurklietienė, Jadvyga Kovienė visada patardavo, parodydavo jaunesniems kolegoms gero elgesio, kultūros pavyzdį, padėdavo išspręsti ne tik darbinius, bet ir gyvenimiškus klausimus. Puikios buvo šio kolektyvo tradicijos. Mėgome kolektyviai lankytis teatre, tuo metu visi važiavo į Panevėžio teatrą, slapta, nežinant direktorei, keliavome į Paberžę pas Tėvelį Stanislovą.
Pradėjusi dirbti mokykloje radau mokyklos sargą Kazimierą Saržicką, į kurį ne kartą teko kreiptis. Statant mokyklą buvo įrengtas butas mokyklos sargui, kuris ilgus metus buvo kaip tikras šeimininkas ir prižiūrėtojas. Jis visiems padėdavo. Tai užtrenktas duris atrakindamas, tai pamestą raktą paduodamas. Jį gerbė ne tik darbuotojai, bet ir mokiniai.
Ilgus metus mokyklos ūkvede dirbo Aldona Sokienė. Tai buvo neišsenkamos energijos moteris. Gal tik vyriškų ūkinių darbų negalėjo padaryti, bet mokykloje buvo tvarka, žydėdavo gėlės.
Baudžiamoji ranka tuo metu mokykloje buvo direktorės pavaduotoja Genovaitė Dalinkaitienė. Direktorė visus auklėjimo klausimus spręsdavo gražiuoju, ramiai, bet kai nepavykdavo susikalbėti, tada įsijungdavo G.Dalinkaitienė.
Tai buvo metai, kai tik susitelkę atsilaikėme prieš to meto negandas.
Nuotraukos panaudotos iš Kauno Jono Jablonskio gimnazijos metraščio.