Kauno Jono Jablonskio mokyklos direktoriumi buvau paskirtas 1990 metų rugpjūčio 25 dieną. Apie būsimą darbovietę buvau girdėjęs daug gražių žodžių. Mokykla garsėjo savo mokinių žiniomis, ypač geru anglų kalbos išmokymu. I-XII klasėse mokėsi 1700 mokinių, dirbo per 100 mokytojų, ugdymas vyko 2 pamainomis nuo 8 val. iki 20 val. Kadangi turėjau 10 metų vadybinio darbo patirtį švietimo srityje, tai didelių sunkumų organizuojant mokyklos veiklą nebuvo, juolab kad mokytojai ir administracija buvo savo darbo profesionalai, puikūs specialistai ir nuoširdūs žmonės. Galėčiau vardinti visų pavardes, bet nenoriu kažko pamiršti ir įžeisti. Mieli kolegos, aš Jus visus prisimenu ir linkiu gražių, prasmingų gyvenimo metų.
Pirmieji darbo metai buvo ypatingi tuo, kad aušo nauja Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, turėjome sudaryti ne tik ugdymo, bet ir galimos agresijos valdymo planus, o 1991 sausio 13 naktį gavome užduotį saugoti svarbius miesto objektus. Žiema išryškino ir materialinės bazės silpniausias vietas — kiaurus stogus, nesandarius langus, surūdijusius vamzdynus. Vidaus patalpų temperatūra kai kuriose klasėse neatitiko higienos normų reikalavimų, dėl šalčio mokėmės nenusivilkę viršutinių drabužių. Fizikės juokavo, kad vienas mokinys skleidžia tiek šilumos, kiek viena radiatoriaus sekcija. Taigi mes šildėmės žmogiškąja šiluma ir net fizine mankšta viduryje pamokos. Tuo laikotarpiu mokyklose nebuvo nei psichologų, nei socialinių darbuotojų. Šias funkcijas gerai atlikdavo administracija ir klasių vadovai. Dalykų mokytojai aukštosiose mokyklose taip pat įgydavo psichologijos žinių ir matydami kiekvieną dieną mokinius sėkmingai, reikalui esant, jas taikydavo. Mokiniai į mokyklą atvykdavo iš viso miesto, tėvai jais rūpindavosi, gal kiek daugiau problemų keldavo mikrorajono mokiniai, kurie jausdavosi tikri savo mokyklos šeimininkai ir sugalvodavo daugiau išdaigų. Tokius vesdavo pas direktorių, o aš su jais visada susitardavau.
1992-1993 metais tris mokyklų vadovus, vieną mokytoją ir vieną mokinį pakvietė JAV Misūrio valstijos mokyklų vadovų asociacija stažuotis Misūrio valstijos direktorių akademijoje. Per metus įgijome neįkainojamą vadybinio, organizacinio, demokratinio valdymo patirtį. Stebėjome pamokas įvairiose valstijų mokyklose: privačiose, katalikiškose, valstybinėse. Tekdavo paskaitų metu gaunamas žinias praktiškai taikyti, stebėti vadovų, mokytojų, mokinių veiklą. Mes žavėjomės tuo, kad mokytojai prieš mokslo metų pradžią didelėse konferencijose aptardavo ir pasirinkdavo geriausiai tinkamus vadovėlius ir mokymo priemones. Vadovėliai kartu su mokymo priemonių paketu jiems būdavo įteikiami pirmą mokslo metų dieną. Vadovėlius rengdavo mokslininkų ir technologijų kūrėjų grupės suderindamos juos su programomis, kuriose akcentuojamas pažangus ugdymas, kurio prireiks ateityje, gilinamasi į mokinių savarankiško, kūrybiško mąstymo lavinimą. Užmezgiau ryšius su keliais San Luiso mokyklos vadovais, vėliau jų mokytojai atvyko pas mus ir sėkmingai vedė pamokas mūsų mokiniams. Nuo 1993 metų į mokyklą nebepriėmėme pradinių klasių mokinių, o 1994 metais atidarėme tris gimnazijos devintas klases. Pradėjome rengti gimnazijos statuso gavimui reikiamus dokumentus. Nuostatai, materialinės techninės bazės, kvalifikacijos, pasiekimų dokumentavimas užimdavo daug laiko. Šį darbą daugiau dirbo administracija, nesinorėjo nuo tiesioginio darbo atitraukti mokytojų. Mokytojams buvo keliamas reikalavimas užtikrinti ugdymo kokybę, tvirtas žinias ir visapusišką asmenybės ugdymą. Ir jie puikiai tai atliko, bet prie to dar grįšiu.
Pasiruošimo gauti gimnazijos statusą laikotarpis buvo treji metai, per tuos metus gana daug įvairiausių darbų reikėjo atlikti, o ministerijos, švietimo skyriaus vizitatoriai tiesiog „maitinosi“ mūsų teikiamų dokumentų gausa, nuo to, žinoma, pervargo ir visas kolektyvas. 1997 metais įgijome humanitarinio profilio gimnazijos statusą, o po metų ir realinio profilio. Ilgą laiką teko dėti pastangas dėl ilgosios penktų dvyliktų klasių gimnazijos palikimo, nes tiek mokytojai, tiek mokinių tėvai ir administracija žinojome, kad gerų ugdymo ir bendruomenės kūrimo rezultatų geriau galima pasiiekti dirbant nuo penktos klasės. Bet mums savo tiesų apginti nepavyko ir teko „išsigryninti“.
Gal tai ir nebuvo didele tragedija, bet mūsų gimnazijos patalpos, ypač mažoji aktų salė, nepritaikyta gausiems klasių komplektams. Problema, kai pirmų, ketvirtų klasių komplektų yra daugiau nei keturi, nes aktų salė talpina tik šimtą mokinių. Valstybinio egzamino metu sutalpinti 260 abiturientų taip pat buvo iššūkis. Reikėjo suolus ir kėdes iš klasių sunešti į aktų, sporto ir mažąją gimnastikos salę. Tampant inventorių buvo apdaužomos sienos, sulūždavo suolai, pagalbiniai darbininkai ir jiems talkinę mokiniai plušėdavo iki prakaito. Tada mes nusprendėme pasigaminti sulankstomus vienviečius suolus, tokius buvau matęs JAV ir Europos mokyklose, bet Lietuvoje jų dar negamino. Iš senų stalų ir suolų stalius ir darbų mokytojai suvirino, supjovė ir nudažė visai neblogus vienviečius stalus. Nežinau, ar jie ir dabar dar naudojami, bet mums tuo laikotarpiu tikrai pravertė. Spręsdami baldų sandėliavimo problemą, gimnazijos kieme pastatėme sandėlį, o kitą sandėlį įterpėme tarp gimnazijos sienų. Buvo parengtas dar vienas architekto projektas — ant šildymo mazgo pamatų pastatyti maždaug šimto vietų kompiuterizuotą auditoriją, bet, matau, šią problemą dabartinė direktorė gerb. Danguolė Miškinienė išsprendė gal net racionaliau — panaudodama koridorių erdvę. Na, bet užteks apie materialinės bazės reikalus, dauguma problemų išsisprendė, kai buvo atlikta gimnazijos renovacija, pakeisti langai, stogų dangos, vamzdynai, nudažytas gimnazijos fasadas. Gaila, kad nebuvo skirta lėšų vidaus patalpų remontui. Tai teko palikti naujajai vadovei ir ji puikiai susitvarkė. Gal savivaldybė tapo turtingesnė ir dosnesnė savo mokykloms? Anksčiau tuo nepasižymėjo.
Tapę keturmete gimnazija, mes visą dėmesį sutelkėme ugdymo kokybės gerinimui, naujų ugdymo metodų pamokose taikymui, pilietiškos, brandžios asmenybės ugdymui. Naujus iššūkius kėlė ir mokymo profiliavimas — mokymo lygių įvedimas. Šios naujovės palengvino mokinių gyvenimą, bet suprastino bendrąjį išsilavinimą. Be profiliavimo bei lygių įvedimo, atsirado ir nauji reikalavimai mokytojams. Jiems reikėjo keisti pamokos vedimo planą, daugiau laiko skirti mąstymą ir savarankiškumą ugdančių užduočių rengimui, mokinių grupinio darbo organizavimui, rastų sprendimų pristatymui. Turėjo išnykti aklas faktų, dėsnių, formulių kalimas, atsirasti gebėjimas žinias taikyti praktinėje veikloje. Dabar tai atrodo savaime suprantama, bet prieš penkiolika metų tai buvo iššūkis. Tada suintensyvėjo mokytojų kvalifikacijos kėlimas, išaugo kvalifikuotų mokytojų kiekybiniai rodikliai, neretai kursai, seminarai vykdavo pamokų metu, tai, žinoma, drumstė pamokų ritmą. Administracija turėjo koordinuoti kvalifikacijos kėlimo kursų grafikus, kad vienu metu į kursus neišvyktų keli to paties dalyko mokytojai. Pavyko viską suderinti ir dėl pačių mokytojų atsakomybės dėl ugdymo jausmo ir sąmoningumo. Dešimt metų mūsų abiturientai pagal valstybinių egzaminų rezultatus, įstojimą į aukštąsias mokyklas Kauno mieste buvo tarp prizininkų, o respublikos reitingų lentelėse buvo pirmame dvidešimtuke. Žinodami, kad ne inercija, o variklis mašiną verčia judėti į priekį, mes kūrėme gimnazijos modernizavimo planą. Atsirado tarptautinio bakalaureato gimnazijos įkūrimo idėja. Tuo metu TB klasės buvo tik Šiaulių gimnazijoje. todėl susitikome su kolegomis iš minėtos ugdymo įstaigos, jie geranoriškai pasidalino patirtimi. Susisiekėme su TB Europos vadovybe, anglų klasės mokytojai vyko į seminarus. Jau buvome pasistūmėję į priekį, bet Kauno miesto savivaldybė, nors ir pritarė mūsų idėjai, bet finansavimo neskyrė. Taip mūsų planai kaip ir dokumentai nugulė į stalčių. Malonu , kad juos rado, o gal ir ne, bet svajonę įgyvendino šaunioji direktorė D. Miškinienė.
Įsimintini ir mūsų tarptautiniai ryšiai su Danijos, JAV, Anglijos, Norvegijos mokyklomis. Su mokytoju iš Danijos susipažinau visai atsitiktinai. Laisvės alėjoje prie manęs priėjo užsienietis, nežinau, kodėl, gal buvau panašus į mokytoją, ir paklausė, kur čia arčiausiai yra mokykla. Arčiausiai buvo „Aušros’’ gimnazija , bet negi aš galėjau vestis užsienietį i svetimą mokyklą? Atsivežiau į savo. Tai buvo 1995 metai, jam patiko mūsų gimnazija ir po kiek laiko pranešė, kad nori atvykti į Lietuvą su mokytojų grupe. Teko organizuoti apgyvendinimą, priėmimą, sudaryti ekskursijų po Lietuvą grafiką, užsakyti autobusus. Atvyko sutartu laiku , lankėsi pamokose, stebėjo mokinių koncertą ir išvykdami pažadėjo pakviesti į Daniją. Kaip tarė, taip ir padarė. Dvidešimt penkių mokytojų grupė nuvyko į Silkeborgo miestą, ten penkias dienas lankėme mokyklas, vykome į renginius. Bendradarbiavome ir su JAV mokytojais, kurie į gimnaziją atvyko mano pakviesti, ypač graži ir prasminga draugystė siejo mus su norvegais. Jie mus rėmė ir materialiai — autobusais veždavo padėvėtus kompiuterius, baldus. Tuo laikotarpiu mums viskas tiko, nes buvome neturtingi. Neblėstantys prisiminimai susiję su mūsų šauniais mokytojais ir mokiniais. Muzikos ir dramos būrelio mokytojų dėka vykdavo nerealūs Šimtadienių vakarai, Mokytojų dienos minėjimai, Paskutinio skambučio ir kitos tradicinės šventės, sporto, sveikatingumo renginiai.
Šimtadienio šventė pradžioje vykdavo mokyklos aktų ir sporto salėse. Aktų salėje — koncertas, sporto salėje — vakaronė su tėvais ir mokytojais. Šokdavo visi: ir mokiniai, ir mokytojai, ir tėvai. Būdavo visiems linksma, nors man nelabai. Tekdavo iki saulės patekėjimo pasikeičiant su vyrais mokytojais budėti, nes pasitaikydavo įšilusių ir tėvų, ir mokinių. Gaila, dar tada nebuvo A.Verygos, būtų buvę lengviau. Švęsti mokykloje baigėme, kai, neprisimenu, kurios laidos abiturientai, saulės patekėjimą sumanė stebėti nuo mokyklos stogo. Vos infarkto negavau pamatęs mokinius, sėdinčius kaip ant suolo 10 metrų aukštyje. „Švelniai“ paprašiau po vieną atsargiai nulipti, nes paslydus būtų buvęs skrydis be parašiuto. Nuo tada baigėsi visos linksmybės mokyklos patalpose, nors daugelis dar labai ilgai prašė leisti švęsti. Dar įsimintini buvo tradiciniai Mokytojų dienos minėjimai, pasižymėję mokinių išradingumu, po to mokytojų išvykomis kur nors pagrybauti. Buvo ir daugiau smagių dienų, švenčių, bet didžiausios šventės būdavo, kai sulaukdavome brandos egzaminų rezultatų, kai mokytojai didžiuodavosi savo paruoštų mokinių rezultatais. Kai ateidavo žinios apie įstojimą į aukštąsias mokyklas, apie sėkmingas mokinių gyvenimo istorijas, apie jų nuveiktus darbus Lietuvos labui.
Apie mano paminėtas problemas, darbus ir rūpesčius, manau, galėtų patvirtinti ne vienas mokyklos vadovas, dirbęs 1990-2016 metų laikotarpiu. Visi mes dirbome dėl savo mokinių, bendruomenės, ir tai nebuvo jokie žygdarbiai, o tik kasdienė mokyklų vadovų veikla. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau. Man sekėsi neblogai, aš sakydavau, kad mūsų gimnazija yra Prisikėlimo bažnyčios šešėlyje, kuri saugo nuo nelaimių. Per tą laikotarpį gimnazijoje ugdymo proceso metu neįvyko jokių mirtinų traumų ir tai buvo svarbu.
Jau penkeri metai, kai aš gyvenu laisvą, nerūpestingą pensininko gyvenimą. Vis rečiau sapnuoju gimnaziją. Pradžioje sapnuose dažnai spręsdavau įvairias gimnazijos problemas, kartais net geriau negu dirbdamas. Mano darbo diena prasideda nuo sporto klubo ir baigiasi įvairiomis aktualijų laidomis, pasaulio, Lietuvos žiniomis. Propaguoju sveiką gyvenseną, kieme turiu vaismedžių ir vaiskrūmių. Tik bičių neturiu, nes jos kartais įgelia. Laisvalaikis nuo pirmadienio iki pirmadienio. Atsižvelgdamas į oro sąlygas keliauju, žvejoju ir, kas be ko, rudenį grybauju, nes esu dzūkas. Laiko lieka ir knygoms, ir anūkams, ir dar kitai įvairiai veiklai.
Ir vis dėlto nuo gimnazijos nutolti negaliu. Dažnai atsidarau internetinį puslapį ir matau beveik visas naujienas, pasiekimus ir pokyčius. Džiaugiuosi, kad gimnazijos bendruomenė turi tokią šaunią vadovę, kuri per penkerius metus nuveikė daug gerų darbų, suteikė gimnazijai naują pagreitį ir, nors reitingų žurnalų duomenys apie ugdymo rezultatus nėra įspūdingi, bet, tikiu, kad tai laikina, kad TB ne taip greitai duoda rezultatus, Ne tai svarbu, svarbu , kad gimnazija, švęsdama garbingą 90 metų jubiliejų, išliktų Kauno vaikams traukos objektu, sugebančiu ugdyti šiuolaikišką jaunąją kartą. Sveikindamas gimnazijos bendruomenę su jubiliejumi, linkiu kūrybinės sėkmės, ištvermės, sveikatos ir daug gerų, smalsių mokinių. Savo pasiekimais ir toliau garsinkite Jono Jablonskio gimnaziją. Sėkmės visuose darbuose!
Žurnalistų klubas
Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš gimnazijos archyvo