- and -2021-12-07

Mokytojas Neniškis mums dėstė 1994-1995 metais, 12-oje klasėje. Tiesą pasakius, daug metų praleidusi su mėgstama matematikos mokytoja aš buvau labai skeptiškai nusiteikusi į naują, nepažįstamą mokytoją. Į pirmą pamoką mokytojas atėjo šiek tiek pavėlavęs (tuo metu lyg ir direktoriaus pavaduotoju buvo, tai visur vaikščiodavo su pagreičiu), numetė dienyną ant stalo, griebė kreidą ir ėmė rašyti lygtį ant lentos. Pusę lygties parašęs, kažką suburbėjo, ranka nuvalė paskutinius kelis skaičius ir parašė naujus. Liepė klasei spręsti, nors mes visi išsižioję į tą lygtį spoksojom. „Savanorių yra?“ – griežtai paklausė mokytojas. Vienas mūsų kietesnių matematikų išdrįso eiti prie lentos ir spręsti užduotį, bet nesėkmingai. Kelias minutes leidęs pasikankinti, Neniškis papurtė galvą: „Ne, ne, neteisingai. Leisk parodysiu kaip.“ Savo kreiduota ranka jis pastūmė mūsų matematikos pirmūną palikdamas ryškų rankos antspaudą ant jo mėlynos uniformos rankovės ir ėmė pats spręsti užduotį kažką sau po nosim kalbėdamas. Visa klasė su nekantrumu laukė sprendimo. Po kelių nesėkmingų bandymų, šiek tiek supykęs, mokytojas atsivertė vadovėlį, susirado užduotį ir pradėjo juoktis: „Taigi neteisingai užrašiau!“ Vėl ranka nutrynė neteisingą užduoties dalį ir parašė teisingai. „Dabar spręsim“, — patenkintas pasakė. Ačiū dievui, nuskambėjo skambutis ir pirmoji pamoka baigėsi. „Nieko, rytoj išspręsim“, — paguodė Neniškis. Per tuos dvyliktos klasės metus išmokom įvairių matematikos gudrybių (nors po tiek metų nepamenu nė vienos!!), bet svarbiausia, išmokom lanksčiai išsisukti nuo kreiduotų antspaudų, kurie ne taip lengvai išsiplaudavo iš tamsių vilnonių uniformų. Labai gera motyvacija buvo nedaryti prie lentos klaidų, nes tuomet Neniškiui nebūdavo reikalo pastumt tave į šoną, kad galėtų parodyti, kaip tas klaidas ištaisyti. Bet man labiausiai išliko mokytojo Neniškio žmoniškumas ir sugebėjimas pripažinti klaidas. Tas sugebėjimas pripažinti klaidas ir pasijuokti iš jų man padėjo mažiau bijoti matematikos ir mažiau dramatizuoti savo pačios klaidas.

Dr. Jūratė Motiejūnaitė, Kanados Edmontono Albertos Universiteto anglų kalbos ir literatūros dėstytoja

Kaip dabar atsimenu tas pirmąsias rugsėjo dienas, nors tai buvo prieš daugiau nei 20 metu.. Prisimenu, kaip dabar, naują matematikos mokytoją, nors visi nuo mažų dienų žinojome jo pavardę. Nežinau, kodėl jis atrodė labai griežtas ir iš pradžių kėlė kažkokią nenusakomą baugią pagarbą. Tačiau tai buvo klaidingas įspūdis. Tie nuolat kreiduoti kostiumo skvernai, lentos valymas rankogaliu, balso pakėlimas ant nuolat vėluojančių į pamoką mokinių… Visa tai buvo smulkmena, palyginus su tuo, kad, jam dėstant matematiką, supratau, kad taip, matematikos žinios priklauso nuo dalyką dėstančio mokytojo, tačiau pasitikėjimas savimi, kurį tas mokytojas įvepia, kad gali suprasti matematiką, ją išmokti ir gauti gerą pažymį, priklauso tik nuo labai gero mokytojo.. Būtent už tai visą gyvenimą šį mokytoją prisimenu ir prisiminsiu, miniu ir minėsiu tik pačiais geriausiais ir šviesiausiais žodžiais… Su visa šviesiausia pagarba.

Laura Vitkauskaitė-Pačėsienė, Airijos įmonės Turbine Monitoring and Services Ltd ekonomistė

Mokytojas A. Neniškis buvo teisingas ir vienodas su visais, nesijautė tėvų „grietiniškumas“. Bet labiausiai prisimenu dar tokį epizodą. Mūsų klasės tėvai per tėvų susirinkimus, matyt, buvo pripratę girdėti, kad visas blogybes išliedavo ant mūsų. Prasti buvom, nors tu ką (mat buvome c klasė, vadinamoji rajoninė, nekonkursinė). Ir štai mama kartą grįžusi po susirinkimo pasakoja, kad naujas matematikos mokytojas (rodos, mūsų buvo atsisakiusi buvusi mokytoja) užuot koneveikęs pasakė, kad klasė kaip klasė, viskas su ja gerai. Net pagyrė. Tai bene ilgiausiai įstrigęs atmintyje momentas.

Dalia Dapkutė, lietuvių kalbos mokytoja

Pasirodo, ne viskas priklauso tik nuo mokytojo. Daug priklauso nuo procesų mokinio galvoje. Kaip labai nemėgau algebros, taip labai patiko geometrija, o juk dėstė tas pats mokytojas. Jo emocijos buvo maždaug tolygios — neatsimenu nei rėkavimų, nei myliu/nemyliu asmeniškumų. Mokiniai, kaip žinia, žiauroki, jei pajunta kokias silpnas asmenybės vietas. Mokytojas Neniškis buvo solidus, susikaupęs, neatsimenu nei pravardžių, nei netvarkos pamokose.

Pamenu, jis vedė būrelį mokiniams, kuriems gerai sekėsi matematika. Buvo jau garbaus amžiaus. Vilkėdavo pilku kostiumu, kuris visada būdavo kreiduotas, nes dažniausiai lentą valydavo  ranka. Ir nors būdavo griežtas, tačiau turėjo šarmo ir negalėjau dėl to griežtumo pykti. Mokiniai jį gerbė.

Edita Brasiūnaitė-Juodžbalienė, LSMU Kauno klinikų onkologė chemoterapeutė

Gerbiamas A. Neniškis buvo puikus mokytojas ir teisingas žmogus. Jam buvo tas pats, ar tu tuomečio nomenklatūrininko vaikas, ar gydytojo, ar darbininko, todėl, jei nieko nemoki, nepasiruošei pamokai, jis truputį papykęs sakydavo: sėskis, tamsta, esi visiškas analfabetas. Jam vertinant svarbiausia buvo, ne kieno tu vaikas, o kaip moki matematiką. Dar pamenu, kai Jis, vaikščiodamas po klasę, tai vienam, tai kitam „tamstai“ mokiniui užduodavo klausimą iš dėstomo dalyko ir reikėdavo atsakyti taisyklėmis…jautėsi įtampėlė.

Visada su didele pagarba prisimenu šį šviesų Mokytoją.

Džiuljeta Mironaitė, AB ,,Stumbras”ekonomistė

 Nemėgau matematikios, bet Neniškį labai mėgau. Pamenu, per matematikos pamokas mokė mus lietuvių kalbos — nešiodavosi lietuvių kalbos žodyną ir nuolat mus taisydavo. Tikrai, nereali asmenybė buvo.

Rūta Butkutė

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas