- - 2020-10-26

Sportuojantys ir kita popamokine veikla užsiimantys moksleiviai tai įvardija kaip  papildomą pomėgį, kurį retai sieja su ateitimi. Iš tikrųjų laimingiausias yra tas, kuriam jo pomėgis tampa didžiule aistra, ambicijomis, noru kilti karjeros laiptais. Būtent tokius jausmus sukelia paplūdimio tenisas daugkartinei Lietuvos čempionei, IVb klasės mokinei Marijai Visockytei. Marijos sukaupta patirtis puikiai parodo, kaip karjeros laiptais galima pradėti kilti dar besimokant gimnazijoje. Todėl man buvo be galo įdomu sužinoti apie merginos sportinės karjeros pradžią ir tolesnius ateities planus.

Kelerių metų pradėjai sportuoti ir kas buvo tavo motyvacijos šaltinis?

Sportuoti pradėjau būdama vos ketverių metų. Nuo mažų dienų buvau aktyvus vaikas, būtent dėl šios priežasties tėtis pradėjo mane vežtis kartu su savimi  į sporto salę. Drąsiai galiu teigti, jog būtent tėtis ir buvo mano pirmoji didžioji motyvacija — jis man atrodė nepalenkiamas, pats stipriausias ir atkakliausias, dėl to tokia tapti norėjau ir aš. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Ar visada  artimoje aplinkoje rasdavai  autoritetų?

Aš esu toks žmogus, kuris savo gyvenimą stengiasi gyventi į nieką nesilygiuodamas, o kurdamas  unikalią istoriją. Būtent todėl nelabai ieškojau ir ieškau autoritetų, tiesiog jie ateina natūraliai. Man daug svarbiau yra, kad mane palaikytų, laimei, to niekada mano gyvenime nestigo. Mane įkvepia ir palaiko šeima, draugai, kartais ir mokytojai. Mano aplinka — man didžiausias palaikymas.

Kaip ir kada prasidėjo tavo paplūdimio teniso karjera? Kuo šis sportas skiriasi nuo kitų?

Nuo mažens sportavau daug, išbandžiau įvairias sporto šakas. Lankiau šokių, dailiojo čiuožimo, baleto pamokas, vėliau  pradėjau žaisti lauko tenisą. Man labai gerai sekėsi, tačiau  pabandžiusi dar gana naują Lietuvoje sporto šaką —  paplūdimio tenisą — supratau,  jog būtent šis sportas — mano aistra. Iš kitų sporto šakų man asmeniškai jis išsiskiria tuo, jog besitreniruodama nejaučiu visiškai jokio spaudimo bei įtampos, viskas vyksta greitai, kitaip tariant, šis sportas — ekspresyvus. Galbūt tuo ir sužavėjo — tiko mano asmenybei.

Kokias savybes ugdo paplūdimio tenisas?

Kaip ir minėjau, treniruojantis paplūdimio tenisą veiksmas vyksta greitai, taigi vystosi tiek reakcija, tiek nuolatinis aplinkos stebėjimas bei netikėtumų laukimas. Jeigu kalbame apie žmogaus savybes, svarbu, be abejo, užsispyrimas, besąlygiškas tikslo siekimas ir supratimas, jog iki paskutinės sekundės galima viską pakeisti, tam reikia tik tinkamai nusiteikti.

Kaip tave asmeniškai pakeitė ši sporto šaka?

Ši sporto šaka mane įkvėpė, privertė be galo pamėgti tai, ką darau, ir leido pajusti, ką reiškia būti geriausiam tam tikroje srityje. Manau, jog būtent dėl to, kad žaidžiu paplūdimio tenisą,  esu tokia užsispyrusi, neleidžianti sau pralaimėti iki paskutinės sekundės. Tai man labai praverčia mokantis — viską stengiuosi daryti atkakliai ir idealiai, visada pabaigti darbus iki galo ir būnu labai nepatenkinta, jeigu gaunu prastesnius nei aukščiausius pažymius (juokiasi).

Įsimintiniausias laimėjimas ir kodėl jis toks svarbus tau?

Įsimintiniausią laimėjimą labai sunku išskirti, nes visi jie kaskart širdį glosto taip pat — nepakartojamai. Vis dėlto jeigu atmintyje reikėtų pasilikti tik vieną, pasilikčiau pirmojo susitikimo pasaulio čempionate laimėjimą. Jis man yra svarbus dėl to, kad būtent tada įrodžiau sau, jog esu verta varžytis jau ir pasauliniame lygyje — tai buvo didelis žingsnis pirmyn ir tuo pat metu  begalinė motyvacija.

Kaip jautiesi 2020 metais tapusi ketvirtą kartą Lietuvos paplūdimio teniso čempione? Ar manai, kad dar yra kur tobulėti?

Jaučiuosi nuostabiai. Jausmas, žinoma, yra labai jaudinantis, žodžiais iš tiesų sunku tai perteikti. Tačiau su tais laimėjimais stengiuosi būti atsargi — permaitintas ego labai dažnai pakiša koją sportinėje karjeroje. O kalbant apie tobulėjimą — atkaklus  žmogus visą gyvenimą bet kurioje srityje tobulėja ir tam nėra galo. Tas pats ir sporte — nesvarbu, kiek kartų esi čempionas, augti, treniruotis ir tobulinti  savo įgūdžius visada bus reikalinga. Kai tapsiu daugkartine pasaulio čempione, tada gal ir bus sunku su manimi susikalbėti (juokiasi).

Šią vasara buvai „Beach tennis Nida” projekto įkūrėja. Kokių patirčių atnešė šis projektas?

Vasarą Nidoje treniruoti paplūdimio teniso žaidėjus — jūs man pasakykite, ar įmanoma patirti ką nors neigiama (juokiasi). Drįsčiau teigti — tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime. Šio projekto metu radau daug naujų draugų,  apskritai daug ko išmokau. Pavyzdžiui — planuoti laiką, skaičiuoti finansus, kitaip tariant, žiūrėti į gyvenimą  jau per suaugusio žmogaus prizmę. Esu be galo dėkinga visiems žmonėms, kurie dalyvavo ir užtikrino, jog projektas bus kartojamas.

Ar matai save trenerės vietoje? Kaip sekėsi perduoti savo patirtį ir įgūdžius pradžiamoksliams?

Save trenere matau. Manau, puikiai galėčiau dirbti šį darbą, nes esu labai komunikabilus žmogus, kitaip tariant, man reikia santykio su kitu, negalėčiau dirbti darbo, kuris reikalauja užsidaryti laboratorijoje ar nuolat žvilgčioti į kompiuterio ekraną bei tvarkyti nesibaigiančius popierius. Perteikdama patirtį ir įgūdžius pradžiamoksliams, jaučiausi pakylėta  dėl to, kad galiu skleisti savo patirtį ir matyti noru degančias akis ir pirmus žingsnius pažangos link. Taip pat supratau, jog žmonės labai skirtingi ir tik prie jų prisiderinusi, pasistengusi įsigilinti į jų vidų, galiu suteikti jiems maksimalų kiekį žinių.

Galbūt šis sportas turi galimybę tapti tavo ateities karjeros laiptų pradžia?

Karjeros laiptų pradžia — be abejo. Šis sportas mane išmokė daug gyvenime reikalingų įgūdžių, kaip ir minėjau, užsispyrimo, komunikabilumo, prisitaikymo prie aplinkos — adaptacijos — mokėjimo išeiti iš komforto zonos ir daug kitų svarbių dalykų. Tačiau, manau, jog paplūdimio tenisas nebus mano gyvenimo karjera. Visų pirma, norėčiau išspausti iš savęs maksimumą kokioje nors rimtoje sferoje — pavyzdžiui, versle, bet jokiu būdu nesiruošiu atsisakyti šios aistros – juk viskas suderinama.

Ar paplūdimio tenisą gali pradėti žaisti kiekvienas?

Mano nuomone, gyvenime nėra tokio žodžio — negaliu. Žinoma — tam reikia tik noro, užsispyrimo ir motyvacijos visko nemesti, vos tik kažkas nesiseka. Gali būti sunku pradėti, tačiau tai neįkainojama patirtis, kurią linkiu išbandyti visiems.

Labai dėkoju Marijai už atvirą,  pilną patirčių ir įdomių pasakojimų pokalbį ir visos gimnazijos bendruomenės vardu linkiu nesustoti tobulėti ir  toliau kilti savo sportinės karjeros laiptais.

Austėja Nevulytė, IV b gimnazijos klasės mokinė,

Žurnalistų klubo narė

sužinok apie naujus straipsnius pirmas