Aurėja Beniušytė — tai viena perspektyviausių ir asmeninius rekordus gerinančių sportininkių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji Slovakijoje iškovojo aukso medalį trišuolio rungtyje, o Lietuvoje Aurėjos vardas itin dažnai matomas laimėtojų sąrašuose. Merginos pasiryžimas sportui, disciplina ir motyvacija žavi ir įkvepia siekti savo tikslų. Galime didžiuotis Aurėja, kuri garsina ne tik Lietuvą pasaulyje, bet ir mūsų gimnaziją.
Esi viena perspektyviausių sportininkių. Kaip pavyksta įveikti stresą, kuris turbūt dažniausiai apima prieš svarbias varžybas? Galbūt turi ritualą ar talismaną, kurie tau padeda įtampą mažinti?
Kokio nors tam tikro talismano neturiu, bet prieš varžybas trenerė mane nuramina, padrąsina ir nereikalauja iš manęs to, ko neįmanoma padaryti ar yra tik svajonė. Ji visada pabrėžia tai, jog privalau būti psichologiškai stipri, nes tik taip galiu įveikti save. Prieš svarbiausias sezono varžybas trenerė visą dieną praleidžia su manimi, man yra ramiau ir nejaučiu didelio prieš varžybinio streso. Prieš pat varžybas su trenere apsikabiname, ji man palinki geriausių rezultatų ir sėkmės.
Kaip prasidėjo tavo lengvosios atletikos kelias? Kaip pasirinkai tas rungtis, kurias dabar be kliūčių įveiki?
Į šį sportą atėjau gana atsitiktinai. Kelerius metus prieš lengvąją atletiką lankiau gimnastiką, tačiau labai buvau judri, todėl gimnastikos sportas man netiko. Tėtis, kai man buvo aštuoneri, nuvedė į lengvosios atletikos treniruotę. Tačiau trenerė nelabai norėjo priimti, nes toje grupėje sportavo žymiai vyresni vaikai. Kadangi trenerė buvo pažįstama su mano tėčiu, tai taip ir likau toliau treniruotis su vyresniaisiais. Jau po pirmų varžybų, kurios vyko po dviejų mėnesių, trenerė pamatė, jog turiu potencialą. Va taip ir prasidėjo mano kelias į šį rimtą sportą. Sporto krypties pasirinkimas priklausė ne nuo manęs, o nuo trenerės įžvalgų. Išbandžiau daug rungčių, bet trenerė nukreipė ten, kur esu perspektyviausia. Mano galimybes trišuolio rungtyje trenerė įžvelgė daug anksčiau, tačiau šią rungtį pradėjau tik prieš dvejus metus. Pirmų trišuolio varžybų rezultatai nulėmė mano galutinį rungties apsisprendimą.
Kaip suderini mokyklą, sportą ir asmeninį gyvenimą?
Kai nori, viską gali. Bet man sportas — sunkus darbas, kartu tai ir atpalaiduojanti veikla. Kiekvieną dieną, atėjus į treniruotę, atrodo, jog ateinu į savo antrus namus ir šeimą, čia atsipalaiduoju ir mėgaujuos kiekviena minute, praleista čia. Mokyklą su sportu derinu labai paprastai, nes treniruotės vyksta iš karto po pamokų, o grįžusi turiu daug laiko pasidaryti užduotus darbus, todėl viskas labai sklandžiai ir vyksta. Smagu, kad mokytojai supranta ir toleruoja, stengiuosi neatsilikti. Jei kur nors išvykstu pamokų metu, tai mokausi savarankiškai.
Esi pagerinusi ne vieną savo rungties asmeninį rekordą. Kas tau padeda siekti užsibrėžtų tikslų?
Mane motyvuoja varžymasis su aukštesnio lygio sportininkais. Kiekvienas centimetras mane artina prie aukštesnio lygio varžybų.
Kaip sportas ugdo tavo charakterį?
Manau, sportas mane užgrūdino, tapau daug drąsesnė, pasitikinti savimi. Be to, išmokė niekada nenuleisti rankų.
Kiek laiko skiri sportui?
Kaip ir minėjau, sportas man yra visas gyvenimas, treniruotės vyksta šešis kartus per savaitę, mažiausiai po dvi valandas. Kartais praleidžiu ir dvigubai ilgiau, grįžusi namo sportuoju papildomai.
Kaip atrodo sportininkų gyvenimas, jų bendruomenė? Ar vyrauja konkurencija?
Sporto pasaulyje yra pavydžių žmonių, tačiau tuo pat metu ir labai nuostabių, nuoširdžių sportininkų ir trenerių, kurie nesislėpdami džiaugiasi už tai, ką pasieki. Šiuo metu tarp mano amžiaus mergaičių didelės konkurencijos nejaučiu, tačiau suaugusiųjų tarpe jos yra nemažai.
Koks sporto renginys, kuriame dalyvavai, tau paliko didžiausią įspūdį?
Pačios įsimintiniausios varžybos — šešioliktasis Europos jaunimo olimpinis festivalis. Jis vyko Slovakijoje liepos mėnesį. Tai buvo mano paskutinės sezono varžybos, kuriose laimėjau pirmąją vietą. Šios varžybos įsimintiniausios, nes pagal svarbą jos artimiausios olimpinėms žaidynėms (kitaip jos vadinamos Mažąja olimpiada). Susipažinome su daug sportininkų, buvo smagu pasikalbėti ir pasidalinti savo patirtimis. Atėjus mano varžybų dienai, jaučiausi visiškai pasiruošusi. Buvo didelė baimė (juk žinai, kad čia susirinko visi stipriausi ir lygūs man), baisi nežinomybė, kas lauks varžybų metu. Dar vis iki šių dienų prisimenu šį įvykį, kuris labai džiugina ir sugrąžina neužmirštamas emocijas. Ne tik dėl to, kad buvo laimėtas mano svarbiausias medalis, bet ir dėl patirties bei atmosferos, kurią sunku perteikti.
Žinome, kad sportininkai — disciplinos besilaikantys žmonės. Tai kaip tuomet pavyksta pailsėti?
Sportas ir poilsis yra du sunkiai suderinami dalykai, pasiruošimas varžyboms vyksta pagal griežtai sudėliotą grafiką (mityba, miegas, organizmo atsigavimas), o tikrasis poilsis prasideda tik pasibaigus sezonui.
Jeigu dabar galėtum, ką pasakytum mažai, tik sporto karjerą pradedančiai Aurėjai?
Pasakyčiau, kad jeigu varžybose nepasisekė ar nepasiekiau tokio rezultato, kokio norėjau, tai nenukabinti nosies, nes negali visą laiką tik gerinti rezultatus ar būti prizininkė.
Dėkoju, Aurėja, už įdomius ir įkvepiančius atsakymus. Linkiu sėkmės skinant sporto laurus.
Urtė Šematulskytė, IIvk2 klasės mokinė
Viršelio nuotrauka iš asmeninių archyvų.