Su Jumis vėl sveikinasi atsinaujinęs JJG Balso kolektyvas. Kaip gyvena? Ką šiuo metu veikia? O gal dar sugrįžta į vasaros akimirkas? Visa tai sužinosite toliau skaitydami.
Atrodome tokie maži, o pasaulis toks didelis! Gal ir tiesa, bet tai tik primena, kiek daug galimybių mes turime – kiek neišvystų vaizdų, neišgirstų dainų, kiek daug nenugyventų akimirkų tūno. Kopdama Austrijos kalnais vis skendau neaprėpiamo grožio galybėje. Tai buvo momentai, kai suvokiau, jog noriu patirti viską, ką žemė mums siūlo. Šokinėti nuo akmens iki akmens, bėgti paskui upės srovę bei kiauras naktis žiopsoti į tamsų dangų, bandydama atrasti save spindinčiose žvaigždėse. Gal bent tokiais mažais žingsneliais paliesiu pasaulį ir tapsiu jo dalimi. Tikriausiai viskas, ko mums reikia, tai tik džiaugtis kiekviena akimirka. Tikroji laimė auga iš noro pažinti – pažinti ne tai, kas egzistuoja aplinkui, o atrasti save jau esančiuose reiškiniuose. Tad kad ir kokie menki mes atrodome, džiaukimės dideliu gyvenimu ir šokime, rašykime, dainuokime, iki kol širdis išaugs didesnė nei bet kuris kalnas.
Beatričė, 26v2 klasės mokinė
Jau gaubia tikra rudeninė, niūri nuotaika. Galbūt „niūrus“ negatyvus epitetas, tačiau toks ir turi būti ruduo – mano mėgstamiausias metų laikas.
Nojus, 1 MYP klasės mokinys
Rugsėjo mėnuo gali priminti krintančią saulę. Atėjus iš laisvų ir tyrumo kupinų dienų, kiekvienam reikia greitai atgaivinti savyje ritmą. Kiekvienais metais, azarto pagauta, pradedu tikėti, jog mano visos dienos, nesvarbu, lapkričio tamsiu laikotarpiu ar net sausio vidury, gali taip margai atrodyti — ankstūs ir produktyvūs rytai, o popiet su kava ir knyga laiku atliekami namų darbai. Bet… Tikriems darbams įsibėgėjus ir atėjus juodam dangui, vis pasiklystu tarp to ritmo. Pamirštu, jog mažos nelaimės neturėtų nulemti viso ateinančio mėnesio ūpo. Pamirštu, kad pasidavimas niekada nebus gera išeitis. Tačiau, kai grimzti į tokias niūrias mintis, nebematai, kaip yra gražu aplinkui. O situacija išties nėra beviltiška, nereikia pamiršti visų saldžių svajonių. Nėra lengva, bet užtat gera iš lėto kristi kaip saulė šiltais rugsėjo vakarais.
Dominyka, 25v2 klasės mokinė
Ko gi trokšti, nesoti dvasia?
Paslaptingais sparnais kur lakioji? (Maironis „Troškimai”)
Izabelė, 26v1 klasės mokinė
Takelis, kuris veda nežinia kur, iš smalsumo ir nuotykių troškimo. Aplinkui gausu gražios žalumos, o tai sukuria jausmą, kad esu tarsi paslapties ieškotojas. Takelis, neaišku, kur vedantis, kviečia tyrinėti, atrasti naujas vietas ir patirti ką nors neįprasta. Žaluma suteikia ramybės pojūtį ir džiaugsmą dėl galimybės atrasti tai, kas dar nematyta. Tai puiki metafora gyvenimui, kur kartais reikia tiesiog pasitikėti savo instinktais ir leisti sau sekti savo keliu.
Ramybė. Tylus peizažas su švelniais, natūraliais elementais. Pasigirsta paukščių giedojimas, o saulė, nors ir leidžiasi, vis tiek švelniai apšviečia aplinką, sukurdama jaukią atmosferą. Vandens paviršius lyg veidrodis, atspindintis dangų ir aplinkinius medžius. Šis vaizdas sukuria pojūtį, kad laikas sustoja, ir leidžia man atsipalaiduoti, pabėgti nuo kasdienio skubėjimo.
Vilmantė, 1 MYP klasės mokinė
Vasarai blėstant, negaliu pamiršti tų vėlyvų naktų, praleistų su draugais juokiantis po žvaigždėmis ir nesijaudinant dėl rytojaus. Dabar vėl dėmesys mokslams, suvokimas, jog nevalia atsilikti nuo pamokų. Tačiau net ir per sunkias dienas vis dar yra laiko susitikti su draugais pasidalinti džiugiomis akimirkomis. Dabar kitoks laikas – įtemptas, bet nerūpestingos vasaros akimirkos prie laužo su draugais „veža“.
Urtė, 25v2 klasės mokinė
Vėsų rudenio rytą tavęs nebelaukiu,
Vėsų rudenio rytą ramybėje skęstu.
Rūkas ir rasa tyliai žeme vaikšto.
Šį rytą pajutau – save pagaliau pamilau.
Praeitos savaitės sekmadienį netikėtai atsikėliau anksčiau. Kiemas dar skendo rūke, skaisčiai švietė saulė. Rodos, buvo galima jausti rudenį. Sužavėta šio jausmo ir rudeninio grožio, išsiviriau puodelį kavos, į ranką griebiau knygą ir išėjau laukan. Beskaitančią mane pagavo įkvėpimas parašyti kelias eilutes…
Simona, 26v3 klasės mokinė