- - 2023-05-21

Jau  daugiau nei metus gyvename ne itin džiugiomis nuotaikomis — šalia mūsų, broliškoje Ukrainos valstybėje, tęsiasi Rusijos sukeltas karas, pareikalavęs daugybės aukų, tarp jų ir pačių mažųjų. Tačiau, nors ir matome daugybę paramos akcijų ar pavienių žmonių, kurie rūpinasi nuo karo pabėgusiais žmonėmis, atsiranda ir tokių, kuriems tai atrodo normalu. Taip pat yra ir tokių, kurie net nebando stabdyti tragiškų veiksmų, nors turi pakankamai galių. Šiuo straipsniu sieksiu apžvelgti, iš ko galime pasisemti patirties, kaip atjausti kenčiantįjį, o iš ko pasimokyti, kaip negalima elgtis. 

Nors šiais laikais dažniau kalbame pesimistinėmis temomis, pradėkime nuo pozityvių dalykų. Karas parodė, kad atsirado daugybė puikių ir drąsių žmonių, kurie nepabijojo paremti atakuojamos valstybės. Nors daugelis įsivaizduoja, kad karas prasidėjo 2022 m. vasario 24 d., tai yra netiesa. Mat Rusija jau 2014 m. okupavo Ukrainai priklausiusį Krymo pusiasalį, dalį kitų teritorijų. Ir po kiek daugiau nei pusės metų švedų vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, teologas ir žurnalistas Jonas Ohmanas, po kelerių metų priėmęs Lietuvos Respublikos pilietybę, įkūrė paramos Ukrainai fondą Blue/Yellow (Mėlyna/Geltona). Ši nevyriausybinė organizacija tiekia Ukrainos kariams ir savanoriams įvairią įrangą, svarbią kovos lauke. Tokių paramos fondų tiek Lietuvoje, tiek ir kitose valstybėse yra ir daugiau, tačiau jų niekada nebus per daug — gėris neturi ribų. Jonas Ohmanas ir jo kolegos, gavę įvairių valstybinių apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje, rodo pavyzdį, kad aplink, matydami blogį, smurtą, kraują, negalime to ignoruoti ir gyventi vien savo gyvenimo. Mes  turime visomis išgalėmis remti skriaudžiamus, nes tada mes patys tampame stipresni.  

Kita vertus, yra ir priešingų pavyzdžių. Kol vieni rūpinasi žmonėmis, kenčiančiais karo sunkumus, yra ir tokių, kuriems tai visiška norma ir paiso tik savo interesų. Jie savo sprendimais parodo, kad neturi vertybių, o vaikosi tam tikros pusės paramos. Pavyzdžiui, Tarptautinis olimpinis komitetas pradėjo svarstymus leisti Rusijos ir Baltarusijos atletams dalyvauti 2024 m. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Visame pasaulyje kilo pasipiktinimo audra. Tačiau Olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas pareiškė, kad ,,mes nespalviname kiekvieno tuo pačiu teptuku dėl jų vyriausybių veiksmų”. Jis turėjo omenyje, kad nei Rusijos, nei Baltarusijos sportininkai nėra kalti dėl šių šalių valdžios vykdomo karo. Tačiau būtina išgirsti Rusijos olimpinio komiteto pirmininko Stanislavo Pozdniakovo žodžius, kad Rusijos sportininkams turi būti garbė priimti šaukimą į Rusijos kariuomenę. Nors kai kam atrodys logiška, kad agresorių valstybių sportininkai, kurie netarnauja kariuomenėje, turi teisę dalyvauti varžybose, turime suprasti vieną dalyką, kad daugybė Ukrainos karių žuvo nuo rusų kulkų ir niekada gyvenime nebedalyvaus nė vieneriose varžybose. Todėl, atrodo, ciniška, kad tokio aukšto rango vadovai, siekdami didelės valstybės palankumo, nori jai atverti galines duris į pasaulinio lygio renginius. 

Kalbant apie pasaulyje įtakingų asmenų nuostatas Rusijos atžvilgiu, būtina paminėti ir pačią Rusijos agresijos pradžią. Dažnas turbūt nepagalvojame, kokiu būdu demokratinis pasaulis sugebėjo leisti V. Putinui mąstyti apie Rusijos imperijos atkūrimą. Nejaugi Vakarų lyderiai, bendraudami su diktatoriumi, nematė jo kėslų? O iš tiesų matė. 2007 m., Miuncheno saugumo konferencijos metu, V. Putinas kalbėjo, kad jam nepatinka NATO plėtra prie Rusijos sienų. Jis teigė, kad tai yra provokuojantis faktorius. Nors iš pažiūros daugeliui gali pasirodyti, kad tokia kalba turi įspėjimo ženklų, tačiau į tai buvo beveik nesureaguota. Vokietija, vadovaujama kanclerės A. Merkel, palaikančios puikius santykius su diktatoriumi, kartu su Rusija tiesė dujotiekį Nord Stream, kuriuo iš agresorės turėjo gauti dujų. Vokietijos valdžia tokiu elgesiu parodė, kad jai rūpi tik savo valstybės gerovė, o Europos saugumą paliko ant atsarginių suolelio. Todėl mes galime mokytis ne tik iš pavienių žmonių, bet netgi ir iš visos valstybės, kad egoizmas kartais priveda net prie katastrofų. 

Taigi, tikiu, kad šis mano straipsnis privers jus bent trumpam stabtelėti ir susimąstyti, kad nors ir privalome rūpintis savimi, tačiau niekada negalime pamiršti kito. Todėl turime atidžiai pagalvoti, ar tai, ką daro įtakingi žmonės, yra išties morališkai teisinga. Nors karas yra vienas baisiausių dalykų, galinčių nutikti gyvenime, tačiau jis ir atskleidžia žmonių veidus, kokios vertybės po jais slepiasi. Ne veltui sakoma: ,,Draugą nelaimėje pažinsi.” 

 

Rokas Andriušis, 1ak klasės mokinys 

sužinok apie naujus straipsnius pirmas