Tolerancija mus moko pakantumo, įpareigoja į pasaulį, jo įvairovę žvelgti kitaip – atvirai, plačiai.
Visai neseniai paminėjome Tarptautinę tolerancijos dieną. Šiais laikais vis dažniau girdime tokius žodžius: ,,tolerancija”, ,,pagarba vienas kitam”, ,,draugiškumas”. Ar šiame komercializuotame ir technologiškai pažengusiame pasaulyje, vis labiau tolstančiame nuo tikėjimo ir vertybių, dar tikrai yra pakantumo vienas kitam? Ar tolerancija galime laikyti savo nuomonės slėpimą, kai bandome įtikti kitam?
Visų pirma, gyvendami vis labiau internetinį gyvenimą ir siekdami parodyti save vien iš gerosios pusės, tolstame nuo tikėjimo, Bažnyčios. Savaime suprantama, tai, kad esi religingas, nereiškia, jog esi tolerantiškas. Tačiau kai nebesuprantame, kad kito įžeidimas yra nuodėmė, tuomet atgręžiame nugarą ir tolerancijai. Žymus JAV pastorius ir knygų autorius Jamesas Kennedy yra sakęs: ,,Tolerancija yra paskutinė sugedusios visuomenės dorybė. Kai visuomenė yra tapusi tokia amorali, kad rėksmingai ir su pasididžiavimu pažeidinėja visus Dievo įsakymus, ji ima primygtinai reikalauti laikytis vienos vienintelės dorybės – toleruoti jos amoralumą.” Iš tiesų, sunku nesutikti su šia mintimi. Šiomis dienomis negana to, kad nepatinkantys asmenys ar jų grupės yra viešai smerkiamos, prieš jas bandoma kovoti veiksmais – žmonės apvagiami, išprievartaujami ar netgi nužudomi. Taip pažeidžiamas Dekalogas. Ir, padarius tokias sunkias nuodėmes, nebemadinga gailėtis. Dalis žmonių, niekinančių kitus, tai daro su džiaugsmu ir pasididžiavimu, bando įgauti visuomenės palankumą. Būtent tai ir yra amoralumas. Ir tolerancija nėra toleruoti amoralumą. Dažnai sakoma: ,,Laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė.” Panašiai yra ir su tolerancija. Tolerancija yra pagarba gėriui, teigiamoms individų savybėms, bet ne nuodėmėms.
Tačiau galime išvysti ir žmonių, kurie nori atrodyti labai tolerantiški. Neįmanoma šio dalyko nepasveikinti. Tačiau ar tolerancija yra tada, kai mąstome, koks žmogus yra prastas, nevykęs, o susitikę akis į akį tylime, nes nenorime užgauti kito? Vienas žymiausių Lietuvos filosofų ir politinių veikėjų Leonidas Donskis sakė: ,,Kartais aš geriau pasirenku kalbėjimą apie nepatogius dalykus, kurie parodo mano pagarbą kitokiam žmogui. Manau, pavojingiausi yra vakuumas ir tyla, nes tyla yra neapykantos pribuvėja. Kai žmonės nėra abejingi vieni kitiems, jie kalba, o tai jau gerai.” Filosofas sako, kad tyla yra neapykantos sąjungininkė. Visiems suprantama, kad nuoširdus bendravimas yra tada, kai išsakome viską, ką manome. Ir tai, ką lengva pasakyti, ir tai, ką pasakyti išties sudėtinga. Kai tylime, mūsų pašnekovas supras, kad kažkas yra ne taip. Ir ta nežinomybė gali sukelti labai įvairių minčių, gal žmogus galbūt daro ką nors ne taip ar atrodo prastai? Kita vertus, tolerancija nebus tada, kai aklai kritikuosime ir žeminsime. Todėl pradėkime nuo to, kad turime gerbti kitą. Nesvarbu, ar jis yra kitoks, ar atrodo nekaip, turime atrasti bent smulkmeną, kuria kitas žmogus išsiskiria gerąja prasme. Taip pat galima duoti patarimą kitam, kad jis tobulėtų. Tai vadinama konstruktyvia kritika. Ir tuomet nereikės nei žeminti kitų, nei tiesiai į akis reikšti neapykantą.
Taigi bent kiek susimąstykime, ar kiekvieną dieną, skubėdami besisukančiame gyvenimo rate, dar kiek turime savyje Bažnyčios diegiamų vertybių, ar, savyje laikydami ne pačias gražiausias mintis apie pažįstamus žmones ar netgi artimuosius, tikrai teisingai darome? Galbūt sustoję suprasime, kad, gerbdami kitą, gerbiame ir patį save?
Rokas Andriušis, II vgk klasės mokinys