Ruduo — pats spalvingiausias metų laikas. Tai ypatingas metas devintokams, nes jie žengia pirmą žingsnį savo pažinties, platesnio kelio link. Taip pat rudens pradžioje medžiai nusidažo įvairiomis spalvomis, šeimos ir draugų būreliai renkasi į kavines ir geria šiltą arbatą, eidamas gatve matai žmonių šypsenas ir girdi skambų juoką. Tačiau pasibaigus šiltiesiems metų laikams, kartais apima ir liūdesys. Tenka vėl grįžti prie kasdienybės, stebėti, kaip trumpėja dienos, vėsta orai. Rudeniui įpusėjus lapai pradeda kristi, ir būtent tada žolė apsikloja šilta, spalvinga antklode. Išsitraukiame seniai devėtą šiltą rudeninį paltą. Šypsodamiesi laukiame artėjančio šalčio ir Kalėdų.
Ar tai svajonė ar košmaras?
Aš lėtai einu skambančio tylumoje pianino link. Aplink mane esantys žmonės žiūri į foterpijoną, į kitus, į mane. Nesustoju ir vis dar einu per salę, galvoje tik skamba ir skamba audringi pianino garsai. Paliečiu švelnųjį fortepijono kampą prieš sėsdama, atsikvepiu ir pamatau save, skriejančią atgal, lyg viesulo nupūstą. Žmonių veidai atsisukę į mane be jokio susižavėjimo ar nerimo. Nė mirktelėjimo. Atsirandu toje pačioje vietoje, nuo kur ir pradėjau žingsniuoti savo tikslo link. Aš atsistoju, veidas lėtai nukrypsta į šoną, kur stovi tamsios medinės durys, visiškai netinkančios prie šių rūmų. Aš ištiesiu ranką, atidarau duris ir pamatau juodumą, duobę. Nusprendžiu šokti negalvodama. Ar čia aš, kuri apie visa tai mąsto ir sprendžia šiuos pasirinkimus?
Aš krentu ir krentu, nejausdama visiškai nieko. Lyg neturėčiau trupinėlio laimės ar baimės. Mirkteliu kartą ir atsimerkusi randu save mažoje, apdovanotoje lietaus gatvelėje. Išsigandusi šokteliu ant kojų ir pajuntu šaltį, nukertantį mano kūną, bet širdyje — šilumą. Atsiranda jėgų, kurios verčia mane veikti tiek daug. Visos tos idėjos, krentančios į mane ir į mano širdį, skamba taip maloniai, kad nepastebėjus matau save jau bėgančią per šią siaurą gatvelę. Viskas vyksta taip greitai, vieną minutę mažoje kavinėje, pilnoje knygų, mėgaujuosi puodeliu kavos, kitą minutę muziejuje svarstau autoriaus perteikto meno kūrinio prasmę. Jaučiu vėl perversmo jausmą ir staiga atsiduriu ant medinio suolelio parke. Bandau įžiūrėti, kur baigiasi parkas, bet nematau galo. Pabaigoje pasiduodu ir nusprendžiu pasigrožėti medžių margais lapais, nepaliekančiais jokio tarpelio nušalusiai žolei. Išgirstu šalia manęs, kaip tyliai lapai sušnara, ir pamatau mažą voverytę su gile rankytėse, kuri greitai pabėga nuo manęs ir greitai užkopusi medžiu mėgaujasi savo radiniu. Aš atsipalaiduoju ir leidžiu vėjui pleventi mano šaliką į visas puses. Staiga mane kažkas stipriai suima už nugaros ir nepaleidžia, o skausmas plečiasi per visą mano kūną. Sekundę atsilošiu pamatyti, kas visą šitą sąmyšį kelia ir pamatau tai… Tai…
Skausmas nesibaigia, o dar ryškėja, viskas aptemsta ir… atsimerkia akys, prakaitas bėga taip greitai, kaip ir aš bėgau sapne. ,,Tai sapnas, tai sapnas”, — vis kartoju sau. Atsisuku į langą ir matau saulę, bandančią patekti į mano kambarį pro užtrauktas užuolaidas. Girdžiu paukščių čirpesį už lango, o ant mano staliuko padėta pirmoji šių metų snieguolė.
Dominyka I dk2, Žurnalistų klubo narė
Paryžius, apgaubtas geltona rudens paklode
Atsisėdus ,, Žiulio Verno‘‘ kavinėje (kavinė esanti Eifelio bokšto antrojoje aikštelėje), pasiėmus puodelį karštos arbatos ir kruasaną, pradedu svajoti apie nuostabų rudenį, kuris savo geltona paklode užklojo visą Paryžiaus miestą. Iš taip aukštai nebematau žmonių ir jų veidų. Atrodo, kad dangus čia pat, užkilusi į aukščiausią bokšto vietą galėčiau atsisėsti ant debesies. Prieš mano akis visas Paryžius, jis toks didelis, o aš tokia maža.
Vis dažniau krintantis lietus, apniukęs dangus ir rūkas temdo Paryžiaus gatvių spalvas. Ilgiau įsižiūrėjęs į žmonių veidus gali pastebėti, kad jie virto į gilius apmąstymus, kurie užtemdė žmonių akis.
Ant lango nukrenta lietaus lašas, po jo antras ir trečias, kol galų galiausiai pradedi girdėti į stiklą atsimušančius lietaus lašus. Tylus lietaus garsas ir kavinėje leidžiamas džiazas nustumia bėdas ir nerimą. Bet ilgai sedėti restorane negaliu, nes mano galvoje atsiranda spontaniška mintis – pasivaikščioti Eliziejaus laukuose ( žymiausia gatvė visoje Prancūzijoje) ir pajusti šaltą rudeninį lietų.
Net nepastebiu, kaip greitai nusileidu liftu ir esu vėl ant žemės. Užsidedu ausines, įsijungiu mėgstamą dainą ir niekur neskubėdama vaikštau gražiausiomis Paryžiaus gatvėmis. Stebiu skubančius žmones, kurie savo vasarinius plonus švarkelius iškeitė į šiltus rudeninius paltus. Vieni žmonės dangstosi po skėčiais, kiti apsirengę lietpalčiais, kiti nevaikšto pėsti ir renkasi važiuoti mašina.
Pradedu giliai mąstyti apie rudens sukeltas šiltas emocijas bei jaukius prisiminimus, kurie visuomet nudažo širdį ryškiomis jaukumo, meilės bei gėrio spalvomis. Aš jaučiu savyje pilną ramybę, jaučiu laimę ir džiaugsmą, kiekvienas atodūsis vis lengvėja ir nyksta ore. Atrodo, lyg kiekvienas lietaus lašas mane padaro vis laimingesne ir laimingesne. Jaučiu, kaip mano veide atsiranda šypsena, pakeliu galvą į dangų. Ant veido nukrenta lengvi, lengvi lietaus lašeliai. Tą sekundę man išnyksta visas pasaulis, laikas, bėdos, pasaulio problemos. Aš, ruduo ir Paryžius…
Erika Lotužytė ir Ugnė Bačkytė, I ak klasės mokinės, Žurnalistų klubo narės
Rudens spalvos
Tiesa, rudens spalvos reiškia ne tik medžių lapus, jausmus, bet, žinoma, ir rudens aprangą.
Visi apie madą turime susidarę skirtingą nuomonę, tačiau norėtume pristatyti mūsų požiūrį į rudens drabužių spalvas.
Raudona— tai ryški spalva, todėl dažnai tokius drabužius dėvintis žmogus atkreipia kitų dėmesį. Ji taip pat skleidžia aistrą, leidžia pajusti rudeninę meilę, pasitikėjimą. Žmonės, mėgstantys pasipuošti šios spalvos rūbais, yra drąsūs, energingi, tikriausiai susilaukia daug komplimentų iš aplinkinių. Tačiau raudona spalva gali priminti ir kaimo jaukumą ir ten augančią obelį, nuo kurios nusiskiname pačius saldžiausius ir raudoniausius rudens obuoliukus.
Geltona šiltoji saulės spalva primena vasaroje paliktą šviesą ir šilumą. Geltonos spalvos drabužiai ar gelsvi atspalviai sukelia laimės jausmą, džiaugsmą, energiją. Jie taip pat dera prie pakitusių medžių lapų. Mes manome, kad tai labiausiai dėmesį traukianti spalva, juk nedažnai matai žmogų, apsirengusį geltonos spalvos rūbais.
Ruda spalva suteikia jaukių rudens vakarų su puodeliu kavos jausmą. Šią spalvą mėgstantys žmonės dažniausiai būna patikimi, ramūs, kūrybiški, emociškai tvirti, harmoningi.
Žalia primena miško kvapą. Ji ramina, o žmonės, kuriems patinka ši spalva, skleidžia gerą energiją. Taip pat jie atrodo jausmingi, rūpestingi, tačiau dažniausiai uždari.
Juoda mums asocijuojasi su griežtumu, klasikiniu oficialiu stiliumi. Juodai apsirengę žmonės atrodo dalykiški ir solidarūs, lieknesni, aukštesni, tvarkingi.
Oranžinė spalva yra pozityvumo įsikūnijimas. Tai ryškumas, dėmesio magnetas, artimųjų šypsena ir juokas, gera nuotaika. Apsirengę oranžiniais drabužiais jaučiamės pozityvūs ir išsiskiriantys.
Gabrielė I ak, Enrika II ak, Žurnalistų klubo narės
Geltonas medis
Einu Ąžuolyno taku, matau medžius, jų geltonus ir raudonus krentančius lapus. Girdžiu, kaip netoli gatvėse šurmuliuoja mašinos. Matau, kaip dangus yra nuspalvintas rusva ir mėlyna spalvomis. Eidama taku pamatau neįprastą medį, o kuo jis neįprastas — nežinau. Bet kokiam kitam praeinančiam žmogui jis atrodytų kaip įprastas medis su geltonais ir raudonais lapais. Aš sustoju vietoje ir kelias minutes į jį žiūriu. Paeinu porą žingsnių iki medžio ir atsisėdu atsiremdama nugara į jo kamieną. Apsidairau aplink save ir matau, kaip taku eina žmonės. Aplink mane ant žolės — krūvos sudžiūvusių ar šviežiai nukritusių rudeninių lapų. Pakeliu galvą į viršų ir matau, kaip keli lapai nuo už manęs esančio medžio krenta žemyn, kaip dangus darosi vis rusvesnis ir pro lapus per kelias sekundes praskrenda keletas varnų. Pasidairiusi keletą akimirkų pasižiūriu į laikrodį ir suprantu, kad laikas grįžti…
Ethan
Nuotraukų autorius Jokūbas Šumskas