Rudens klyksmas
Šalto vėjo išbarstyti lapai
Tampa niūrūs, trapūs, pilki.
Ir prakeiktas kiekvienas vakaras
Tampa vis tamsesnis mano kambary.
Aplink tušti namų stogai,
Tarp jų šaltos, bemiegės naktys.
Ir šešėlių bijantys vaikai,
Kuriuos naktim kapoja alkani vanagai.
Bevaikščiodama miesto gatvėmis paskendusio rūke
Žiūriu aš į kruviną mėnulį tyloje
Ir tik girdžiu, kaip kitam gatvės gale
Demonai, vaiduokliai, šmėklos
Baugiai juokias, džiaugias ir klykia iš dūšios,
Kad ateina jų ilgai laukta Spalio naktis,
Kai sugrįžt į tikruosius namus jie pagaliau galės.
Juoda spalva ir krauju dengta naktis
Nuaidės iš siaubo surėktais vaikų klyksmais.
O vaikams tai linksmas juokas,
Nes saldainių prisišveis į valias.
Juk Halloween’as tai smagi šventė,
Kai moliūgų galvos krenta.
Ir baisūs, kraupūs klyksmai
Jiems nė motais, juk jie vaikai,
Kurie tikrųjų Halloween’o padarų nepažįsta
Ir nežino, kad visos mirusios sielos tąnakt sugrįžta.
Adrija Čerekaitė
Nuotrauka iš Adrijos Čerekaitės archyvų