Ne vienas iš mūsų yra atsidūręs tokioje situacijoje: tarsi visą pasaulį užgaubia gaivališka galia, kai pamatai tą vieną vienintelį, tai tarsi žaibas iš giedro dangaus, o tada viskas aplinkui tarsi pradeda žydėti. Juos vejamės, nebematome jų trūkumų. Nors draugai aplinkui vis skatina atidžiau pažvelgti į tą vienintelį, bet tu negali. Lyg nuodinga gyvatė mums būtų įgėlusi, skauda be proto, bet priešnuodžių vis tiek atsisakome. Taip poetai aprašytų įsimylėjimo jausmą. Psichologai ši reiškinį aiškintų kaip smegenyse vykstančią hormonų audrų cheminę reakciją. Graži ta meilė: nenuspėjama, drąsi, verčianti virpėti kiekvieną mūsų kūno dalelę, širdžiai suspurdėti krūtinėje, o ir prieš simpatiją pergalvoti kiekvieną ištartą frazę, kad tik nepasakytum ko nors kvaila. Gerai, jeigu mus irgi pamilsta ir mes kartu ilgai ir laimingai nugyvename likusį gyvenimą. O ką gi ištarti tiems, kurių meilė be atsako? Ar verta naiviai tikėti, kad mylimas žmogus vieną dieną pabels į mūsų namų duris, supratęs, kad mes esame jiems skirti? Vis dėlto, galbūt pasirėmus XXI amžiaus mokslininkų atliktais tyrimais, iš dalies ir mūsų pačių kaltė, kad tokius partnerius pasirenkame? Gal mūsų prieraišumas, norėjimas įtikti, pavyzdžiui, pasimatymo metu kukliai sakyti, kad pageidaujate sriubos, kai iš tikrųjų seilė tįsta dėl mėsainio su šonine?.. Visa tai užkoduota mūsų vaikystėje, tose pirmosiose patirtyse su mama. Kaip viso to atsisakyti? Kaip pagaliau suprasti, kad nusipelnei meilės, dėl kurios nereikėtų kovoti? Santykių, kurie tavęs nevargins, nevers abejoti savimi ar tenkinti partnerio poreikius pamirštant savuosius? Kaip kūdikystėje vaiko juntamas ryšys su mama ar globėja formuoja mūsų pasirenkamus partnerius tolesniame gyvenime, atsako britų psichiatras ir psichoanalitikas Džonas Boulbis, 1969 m. pristatęs savo teoriją apie 3 prieraišumo tipus. Išleista jo hipotezė iškart tapo sensacija, ir netgi šiomis dienomis ja remiasi nemažai autorių, psichoterapeutų. Taigi kodėl kartais taip vejamės tuos, kurie nuo mūsų bėga?
Pasak garsaus anglų gydytojo dr. D. Boulbio, prieraišumas ir saugumas – vienintelis dalykas, kuris mums padeda išgyventi šiame pamišusiame pasaulyje. Tai užkoduota evoliuciškai. Tai – mūsų genetikoje tarsi paslėptas darinys, kuris yra be galo svarbus mūsų, kaip augančių žmonių, gerovei. Pavyzdžiui, vaikystėje susižeisdavome ir net negalvodami bėgdavome mamai į glėbį. Tai buvo mūsų vienas iš pirmųjų patirtų pažeidžiamumo momentų, be kurių tarsi būtume žlugę. Visa teorija yra ilga, paini ir sudėtinga. Bet viena aišku: nuo mažų dienų, vaikystėje, pradedame suvokti, ką mums reiškia meilė. Psichiatras išskyrė 3 pagrindinius tipus, nors iš tiesų jų yra keturi. Bet apie kitą kiek vėliau.
- Saugus – vaikystėje meilė nuolatinė, vaikas skatinamas kalbėti apie savo jausmus, reikšti emocijas, mato darnius tėčio ir mamos santykius. Nepatiria meilės kaip ,,karšta – šalta“ dėsnio. Suaugęs moka kurti ir išlaikyti santykius su antrąja puse, geriau suvokia bei išmano emocijas, lengviau socializuojasi su kitais individais, sklandžiau pereina adaptacinius laikotarpius, pavyzdžiui, nauja mokykla, darželis, skyrybos.
- Nesaugus, vengiantis – vaikystėje meilė nenuolatinė, vaikui liepiama slėpti emocijas, apie jas neužsiminti kitiems, nes niekuo negalima pasitikėti, su visais dalykais gyvenime turi susitvarkyti pats. (Ne)keista, kad būtent vengiančio prieraišumo tipą dažniau linkę turėti vyrai. Galbūt jau pats laikas atsisakyti stereotipų ir pagaliau atsikratyti giliai įsišaknijusio įsitikinimo, kad ,,tikri vyrai neverkia“. Kiekvienas žmogus, vyras ar moteris, vaikas ar suaugęs, yra vertas būti išklausytas ir išgirstas.
- Nesaugus – ambivalentiškas – šį tipą turintys suaugusieji dažnai yra linkę nepasitikėti savo partneriais, jais abejoti, nuolat juos tikrinti. Jie turi nuolatinę baimę būti palikti, negali įsivaizduoti savęs vienų. Sunkiai išgyvena skyrybas, yra linkę idealizuoti, užkelti ant pjedestalo savo simpatiją ir negalėti jos paleisti.
Po kurio laiko Marija Ainsworth, amerikiečių raidos psichologė, labiausiai žinoma dėl savo indėlio prieraišumo teorijai papildyti, nutarė padaryti keletą eksperimentų. Kiek vėliau, padedant kitiems tyrėjams, atsirado ir ketvirtasis prieraišumo tipas. Tai – nesaugus, dezorganizuotas, vienas sudėtingiausių iš visų, nors visi jie turi visokių niuansų. Kaip teigia šaltiniai, šiems žmonėms nuo pat vaikystės jų mama, tėtis ar globėjas buvo ne tik užuojautos, pagalbos, saugumo vieta, bet ir baimės. Suaugę linkę rinktis toksiškus partnerius, turi didesnę riziką pakliūti į smurtinius santykius. Bemaž primena Stokholmo sindromą, bet tikrai nesu psichologijos ekspertė, gal geriau nedarysiu skubotų išvadų. Šios keturios sunkiai suprantamos sąvokos, nuo kurių, atrodo, sukasi galva, tik priverčia susimąstyti, kokia iš tikrųjų motinystė/tėvystė yra sunki ir kaip užauginti dorą žmogų išties nelengva.
Nesakau ir tuo labiau neskatinu jūsų diagnozuoti savęs: ar meilę be atsako kaltinti, ar jos prieraišumo tipą? Žūtbūt ne! Šiuo straipsniu noriu pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų turime savų demonų, kuriuos tikrai mokame paslėpti. Viskas: mūsų elgesys, mąstymas, silpnybės, pasirinktos antrosios pusės – priklauso nuo pirmojo ryšio su tėvais. Dažnai vejamės vieną vienintelį ne pagal jo išvaizdą, charizmą, uždirbamus pinigus, nors puikiai matome, kaip į mus net nepažvelgia. Veikiau bėgame paskui jausmą, kurį patirdavome vaikystėje, toje trapioje stadijoje, kur tik mokėmės pažinti save ir pasaulį. Linkiu rasti tokią meilę, kuri nesukeltų tūkstančių emocinių kalnelių ir nepriverstų vos pralementi žodį šalia Jo. Meilę, kuri kiekvieną dieną veiksmais – ne žodžiais parodys, kad žmogus myli Jus. Visada.
Emilija Mingailaitė, II gk