1979 m. gruodžio 1dieną pradėjau dirbti Kauno Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje. Mane maloniai priėmė šviesios atminties direktorė Gražina Piotuchovienė. Pradžioje buvo nedrąsu, nes Jono Jablonskio vidurinė mokykla buvo (ir tebėra) prestižinė. Aš iki tol dirbau vakarinėje-pamaininėje mokykloje, kurios specifika kitokia, nes ir mokiniai kitokie. Bijojau, kad galiu pasielgti ne taip, kaip reikia, galiu pridaryti visokiausių klaidų, tačiau sutikau geranoriškus kolegas, kurie padėjo apsiprasti naujoje aplinkoje, padėjo nesijausti antraeiliu žmogumi.
Daug draugiškų patarimų išgirdau iš direktorės. Patarė kreiptis į ją, jeigu iškils kokių klausimų ar neaiškumų.
Nepamirštami pavaduotojos Konstancijos Sipavičiūtės patarimai – labai aiškūs, konkretūs, dalykiški.
Draugiškai mane priėmė kolegės lituanistės— Viktorija Motiejūnienė, Stasė Daugėlienė, Laima Vinciūnaitė, Birutė Morozovienė. Ypač nuoširdžiai, draugiškai patardavo Birutė. Mudvi dar ilgai bendravome, Birutei išėjus į pensiją. Ji man skambindavo, klausdavo, kas naujo mokykloje, kaip man sekasi. Prisimenu jos ramų balsą, gražius palinkėjimus. Dėkinga jai iki šiol.
Mane paskyrė vadovauti abiturientų klasei. Dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą vyresnių klasių mokiniams. Pavyko ir su mokiniais sutarti.
Gruodžio pradžioje išvedžiau trimestro pažymius, pradėjau ruošti mokinius ir pati ruoštis baigiamiesiems egzaminams.
Baigiantis 1979-1980 mokslo metams jaučiausi visai neblogai. Supratau šios mokyklos sistemą, įsisavinau taisykles, susipažinau su tradicijomis.
Nuo naujų mokslo metų buvau paprašyta rašyti mokyklos metraštį. Metus laiko neturėjau kuruojamos klasės, todėl nedrįsau atsisakyti ir ėmiausi šio darbo.
Metraštį pradėjo rašyti mokytoja Stasė Daugėlienė. Patys pirmieji įrašai— prisiminimai apie mokyklos kūrimą, apie Jono Jablonskio vardo suteikimą. Šiltai pasakojama apie mokyklos vadovus, kurie labai daug padarė, kad mokykla būtų žinoma, kad vaikai norėtų joje mokytis, kad jiems čia būtų įdomu. Daug gražių žodžių pasakyta apie mokyklos vieną pirmųjų vadovų Jurgį Milerį. Pasakojama ir apie muzikos mokytoją Viktorą Kuprevičių.
Kurį laiką mokytoja Stasė Daugėlienė metraščio nerašė, atsirado tarpas. Teko jį užpildyti. Vyresni kolegos daug įdomaus papasakojo, savo prisiminimais pasidalino direktorė. Kaip rašyti metraštį, nežinojau, todėl rašiau jį kaip dienoraštį. Tik vėliau, po kelerių metų, laikraštyje radau rekomendacijas, bet palikau taip, kaip pradėjau.
Medžiagą metraščiui padėjo rinkti ir mokytojai, ir mokiniai. Ne visada galėdavau dalyvauti įvairiuose renginiuose. Mokytojai ir mokiniai pasidalindavo įspūdžiais, atnešdavo iškarpų iš laikraščių.
Daug nuotraukų buvo sukaupusi mokyklos direktorė. Visas suklijavau į metraštį. Daug nuotraukų padovanojo du moksleiviai: Mindaugas Kavaliauskas ir Gintaras Česonis. Dabar jie – žinomi fotografai, rengia įvairias fotografijų parodas.
Kai mokykloje pradėjo dirbti darbų mokytojas Valentinas Valodka, buvo įkurtas fotografų būrelis. Tada nuotraukų į metraštį įklijavau dar daugiau.
Kurį laiką buvau Pedagogų tarybos (taip tada vadinosi) posėdžių sekretorė.
Pamažu, per metus kitus, tapau tikra Jono Jablonskio vidurinės mokyklos mokytoja.
Mokykloje buvo ramu. Mokytojai dirbo sudėtingą darbą— mokė mokinius, o mokiniai geriau ar blogiau mokėsi. Neteko girdėti patyčių, neteko matyti nekultūringai besielgiančių. Turėjau progos tuo įsitikinti. Teko daug bendrauti su mokiniais ir ne tik pamokų metu, bet ir per pertraukas. Mokytojams buvo paskirtos budėjimo pertraukų metu vietos: koridoriai, kiemas, valgykla. Gal komiškai atrodo mokinių pasivaikščiojimas ratu koridoriuje. Budėdama koridoriuje, vaikščiodavau kartu su mokiniais, stebėjau jų elgesį, džiaugiausi, kad bendrauju su kultūringais, draugiškais jaunais žmonėmis.
Mokykla augo: iš keturmetės pradžios mokyklos išaugo į solidžią dvylikametę gimnaziją. Ir mokytojai, ir mokiniai turėjo atlikti daug namų darbų, kad mokyklai būtų pripažintas gimnazijos statusas. Visi turėjome daug darbo.
Manęs paprašė padėti bibliotekai. Tuo metu biblioteka glaudėsi taip vadinamame Vienuolio name— mokytojams ir mokiniams nepatogioje vietoje. Senoji bibliotekininkė išėjo iš darbo. Tada pasikviečiau į pagalbą mokytoją Jolitą Stanaitienę. Buvo įrengtos naujos patalpos, sustatytos lentynos. Su mokinių pagalba sunešėme knygas į naujas patalpas, sudėjome į lentynas, supelijusias ir nebetinkamas naudoti nurašėme. Abi nežinojome, kaip turi būti sutvarkyta biblioteka, todėl sudėjome taip, kaip mums atrodė geriausia. Šalia lentynų, prie langų pastatėme keletą staliukų, kad mokytojai ir mokiniai galėtų paskaityti knygą, laikraštį ar žurnalą.
Švietimo skyriaus inspektorė sukritikavo, bet pasidžiaugė, kad dabar biblioteka bus prieinama kiekvienam.
Vėliau po metų kitų atėjo Bronė Račienė— kvalifikuota bibliotekininkė. Per palyginti neilgą laiką biblioteka buvo sutvarkyta pagal reikalavimus, įrengta skaitykla, patalpa vadovėliams. Džiaugiuosi, kad teko bendrauti su draugiška, miela Bronele. Daug iš jos išmokau.
Mokykla ruošėsi darbui pagal kabinetinę sistemą. Mokytojams reikėjo įrengti dalykinius kabinetus. Ėmiausi ir šito darbo. Spaudoje jau buvo rašoma apie dalykinių kabinetų įrengimą. Sužinojau, kad Vilniaus 9-oje vidurinėje mokykloje mokytoja Violeta Tapinienė jau įrengusi lietuvių kalbos ir literatūros kabinetą. Įsiprašiau pas ją, nuvažiavau, apžiūrėjau. Grįžusi ėmiausi šito projekto. Po kurio laiko Kauno mieste buvo paskelbta tokių kabinetų apžiūra. Apsilankė ir pas mane Švietimo skyriaus komisija. Mano įrengtas kabinetas pateko į geriausių Kauno miesto mokyklų literatūros kabinetų dešimtuką.
Praėjo 30 metų. Išvardijau savo didesnius darbus. Buvo daug kitokių.
Buvo ne tik pamokos, konsultacijos, sąsiuvinių taisymas, klasės vadovo valandėlės, tėvų susirinkimai.
Buvo ir kitų renginių, įdomių, įsimintinų. Juose teko dalyvauti, padėti ruošiant programas.
Mokyklos mokytojai kūrybingi, darbštūs, negailintys savo asmeninio laiko.
Nepamirštamos mokytojos lituanistės Laimos Vinciūnaitės etnografinės vakaronės. Mokiniai dainuodavo lietuvių liaudies dainas, pasakodavo pasirinkta tarme pasakas, vaišino pačių pasigamintais skanėstais.
Mokytoja Audronė Kurklietienė organizuodavo internacionalines vakarones, kur taip pat būdavo labai įdomu: mokinių išradingumas ir kūrybingumas žavėjo.
Dar prisimenu mokytojos Ritos Norkutės režisuotus poezijos spektaklius. Eilėraščius deklamuodavo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai.
Labai daug žinomų žmonių lankėsi mokykloje. Knygoje „Vietoje dienoraščio“ rašytojas J. Baltušis pasakoja apie savo viešnagę Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, džiaugiasi, kad buvo gražiai sutiktas, kad mielai bendravo su mokytojais ir mokiniais. Ta pačia proga prisiminė, kaip gyvendamas Kaune, vaškavo ir blizgino mokyklos aktų salės grindis.
Apie kitų svečių viešnages galima paskaityti mokyklos metraštyje.
Nepamirštami Mokytojų dienos minėjimai Kuršių Nerijoje. Namo grįždavome pailsėję, pabendravę, prisigrybavę.
Nuostabių akimirkų patirdavome, kai apsilankydavome Vilniaus Operos ir baleto teatre arba Dramos teatre. Kartais į teatrą važiuodavome du kartus per savaitę. Negaliu užmiršti kelionių už Lietuvos ribų. Skridome į Armėniją, Volgogradą, Sankt Peterburgą. Važiuodavome į Baltarusiją, plaukėme keltu „Estonija“ į Švediją, svečiavomės Danijoje. Įsimintini susitikimai su mokytojais — veteranais. Jie visada noriai ateidavo į renginius, šventes, jeigu neužmiršdavome jų pakviesti. Labai džiaugdavosi nuoširdžiu pokalbiu. Jie pasakodavo apie savo darbą mokykloje, klausdavo, kas nauja, kaip mes gyvename. Noriai pasidairydavo po mokyklos koridorius, po klases, pasidžiaugdavo, kad visur gražu, pagirdavo už pasiekimus ar laimėjimus. Atsitiktinai sutiktos mokytojos prisimena tuos susitikimus, norėtų ir toliau bendrauti. Apie mokyklą ir kolegas sutiktieji kalba labai gražiai, prisimena, kaip bendravo.
Veteranai džiaugiasi, kad mokykla gražėja, kad joje vyksta įvairūs renginiai, įdomi popamokinė veikla.
Labai šviesiai prisimenu savo kolegas.
Pavaduotoja Nijolė Poškienė buvo lituanisčių globėja. Visada surasdavo mūsų darbuose ką nors gera, nepamiršdavo pagirti, pasidžiaugti.
Pavaduotoja Viktorija Nijolė Stočkuvienė buvo anglisčių globėja, su lituanistinėmis mažai bendravo. Prisimenu malonius pokalbius su ja.
Nepamirštamas tvarkaraščių meistras Algimantas Neniškis. Dar ir šiandien prisimenu: mokytojų kambaryje ant stalo patiestas didžiulis vatmano lapas, primargintas pasikartojančių skaičių ir raidžių. Virš jo parimęs pavaduotojas. Vienoje rankoje pieštukas, kitoje – trintukas. Lūpos šnabžda kažkokius burtažodžius, užkalbėjimus ar maldas. Nuo pavaduotojo priklausė tvarka ir darna mokykloje. Kartas nuo karto tvarkaraštį reikėjo keisti, pertvarkyti, Nepykau už „langus“ tvarkaraštyje. Išnaudojau tą laisvą laiką, nes mokykloje visada yra darbų, kuriuos reikia atlikti.
Iš mokyklos išėjau, bet mokykla liko ir nuolat primena apie save. Gyvenu netoli, dažnai praeinu pro ją, matau, kad stovi, kad negriūva, langai šviečia.
Apie mokyklą primena ir kolegos. Ilgai bendravau su matematike Meile Šidliene. Jau keleri metai bendraujame mes trys: D. Latkauskienė, E. Fomkinaitė (vadiname ją Fomkute) ir aš. Retkarčiais susitinkame įvairiomis progomis. Einame į muziejus, važiuojame į ekskursijas, pasėdime su kavos puodeliu, pabendraujame. Visada gražiai prisimename mokykloje praleistus metus.
Kartais sutinkame ir kitus kolegas. Dėkoju, kad nepraeina pro šalį, užkalbina, pasako ką nors gražaus.
Sutinku ir savo mokinius. Jie taip pat džiaugiasi, kad mokėsi gimnazijoje, nepyksta už parašytus dvejetus, už sumažintą elgesio pažymį.
Sutikti mokinių tėveliai dėkingi, kad jų vaikus mokė puikūs, išsilavinę pedagogai.
Aš nežinau, ar iš Jono Jablonskio gimnazijos auklėtinių yra kuris nors nusikaltęs, padaręs ką nors kitam žmogui bloga.
Prasidėjus Sąjūdžiui už Lietuvos Nepriklausomybę, reikėjo keistis ir mokyklai, mokymo turiniui, programoms. Literatūros programa buvo papildyta naujomis temomis, naujais literatūriniais reiškiniais. Skaičiau daug. Reikėjo susipažinti su lietuvių išeivių kūryba, jų gyvenimo vingiais. Lietuvių kalbai pradėta skirti daugiau dėmesio.
Visi mokytojai ėmė rūpintis savo kvalifikacija. Lankėme įvairius seminarus, klausėmės paskaitų, skaitėme pedagoginę literatūrą. Tokiu būdu įgijau vyresniosios mokytojos kvalifikaciją.
Tai tiek prisiminimų apie metus, praleistus senojoje Jono Jablonskio gimnazijoje…
Filomena Kumštienė
2021-02-15