, --2021-10-29

Gimnazijos 90-ųjų metų sukakties proga kalbiname LR dabartinį ambasadorių Airijoje Marijų Gudyną.

Viešojoje erdvėje apie Jus informacijos nedaug. Pasidomėjusi sužinojau, kad esate diplomatas, valstybės tarnautojas, dabar Lietuvos Respublikos ambasadorius Airijoje. Anksčiau studijavote KTU statybos ir architektūros fakultete.

Ką dar būtina apie Jus žinoti? Papasakokite apie save.

Užaugau keturių vaikų šeimoje, apglėbtas tėvų ir senelių meile ir rūpesčiu. Mūsų šeimoje visada buvo svarbu patriotizmas, todėl tuo stengiuosi užkrėsti ir savo vaikus. Man visada buvo įdomūs žmogaus gyvenimo ir veiklos prasmės klausimai. Esu labai laimingas, nes gyvenimas dovanojo galimybę patirti savo Valstybės išsivadavimą ir kūrimąsi, netgi galėjau prie to šiek tiek prisiliesti. Baigęs mokslus, pasirinkau valstybės tarnautojo, vėliau diplomato kelią ir nuo to laiko gyvenimo vietos ir veiklos formų (bet ne tikslo) pokytis tapo nuolatiniu mano gyvenimo palydovu. Kartu su žmona esame palaiminti — auginame keturis vaikus. Vyriausia dukra jau baigė mokyklą ir studijuoja mediciną Vilniaus universitete, kiti vaikai dar yra mokyklinio amžiaus. Man patinka keliauti, pažinti, bandyti suprasti, kur link juda pasaulis, vertinti šiandieną ir žvelgiant per istorinius kontekstus bei patirtis bandyti prognozuoti perspektyvą. Tikiu, kad klestinčios Valstybės receptas yra paprastas ir glūdi jos žmonių suvokime, kad kiekvienos kartos svarbiausias uždavinys yra perduoti savo vaikams Valstybę geresnę nei ją paveldėjome iš savo tėvų ir paprašyti jų daryti tą patį. Teko dirbti ir gyventi įvairiose šalyse, bet savo namuose jaučiuosi, kai sugrįžtu į Lietuvą.

Mokėtės garsiojoje Jono Jablonskio vardo mokykloje. Koks buvote mokinys?

Išties laiką ir pamokas šioje mokykloje vertinu kaip labai didelę man gyvenimo suteiktą dovaną. Tuo metu ši mokykla buvo pati stipriausia Kauno mieste. Esu labai dėkingas šios mokyklos mokytojams, kurie man, ne ypač daug pastangų mokslams tuomet skyrusiam paaugliui, visgi sugebėjo padėti suvokti, kokios svarbios yra žinios. Manau, kad ir Jablonskio mokyklos mokytojų dėka Kauno technologijos universitete tapau vienu geriausių savo kurso studentų.

Kaip matėte mokyklą vaiko/paauglio akimis?

Mokykloje mokiausi Lietuvos okupacijos laikotarpiu, tačiau ją baigiau jau Sąjūdžio ir Lietuvos nepriklausomybės aušros metais. Taigi savo Valstybės persitvarkymą ir virsmą mačiau ir per mokykloje vykusius pokyčius. Turbūt vienas ryškiausių išlikusių prisiminimų
Lietuvos istorijos pamokų kurso pokytis, kai vieną dieną mokytoja tiesiog pasakė, kad visa tai, ką mokėmės apie savo šalį, galima pamiršti ir dabar jau mokysimės tikrą Lietuvos istoriją. Kadangi tikros mūsų Valstybės istorijos nei programos, nei vadovėlių nebuvo, mokytoja pati ieškojo medžiagos, mums diktuodavo, o mes turėjome viską užsirašyti. Mūsų sąsiuviniai mums tapo pirmais nesuklastotos Lietuvos istorijos vadovėliais. Taip pat įstrigo atmintyje, kai mus, mokinius, vedė atlikti praktiką į greta veikusią Radijo gamyklą, kuri buvo įsikūrusi Prisikėlimo bažnyčios pastate. Iš tėvų žinojau, kad čia buvo bažnyčia po Antrojo pasaulinio karo atimta ir transformuota į gamyklą. Pastato viduje, matant daugybę aukštų ir purvinus cechus, buvo sunku įsivaizduoti, kad ten kitaip kada nors galėjo būti. Galbūt tik pasąmonėje tada suvokiau, kokia trapi yra riba tarp grožio ir tarp brutalumo, tarp laisvės ir nelaisvės. Žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos suvokiu, kad visavertės vaikystės metai iš mūsų kartos buvo tiesiog pavogti. Todėl nepaisant mane visur lydėjusios artimiausių žmonių meilės ir rūpesčio, bendras vaikystės laikotarpis, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, yra toks, kokio nei savo vaikams, nei kitiems žmonėms nelinkėčiau. Nors tuo metu daug dalykų atrodė tarsi natūralūs, šiandien akivaizdu, kad tai buvo sovietiniame kalėjime gyvenusio vaiko patirti maži džiaugsmai ir maži rūpesčiai.

Kokie buvo jūsų mėgstamiausi mokomieji dalykai? Kurių dalykų nemėgote? Kodėl?

Man patiko geometrija, buvo labai įdomu mokytis Lietuvos istorijos, darbų pamoka padėjo suvokti, kiek reikia žinių, pastangų ir kantrybės, kad gimtų, atrodytų, elementarūs daiktai, o nemėgstamiausias dalykas buvo chemija, kurios taip ir nesugebėjau „perkąsti“. Pamokos įdomumas ir tai, kiek mokiniui konkretus dalykas surezonuoja, priklauso ne tik nuo vaiko vidinių savybių, bet ir ypač nuo mokytojo pašaukimą turinčių pedagogų, dėstančių konkretų dalyką. Jablonskio mokykla turėjo tikrai daug Mokytojų, kurie pakankamai pilkoje ir suniveliuotoje sovietmečio visuomenėje buvo išskirtinės asmenybės.

Koks yra jūsų įsimintiniausias/šilčiausias įvykis, patirtas šioje mokykloje? Kokių emocijų tai jums sukėlė?

Šilčiausi atsiminimai yra susiję su draugais ir mokykloje dirbusiais pedagogais. Būtų labai sunku išvardinti visus į atmintį įsirėžusius ir didžiausią įtaką man, kaip vaikui, padariusius mokytojus, bet tarp jų tikrai būtų istorijos mokytojas A.Pociūnas, darbų mokytojas A. Dručkus (tik baigęs mokyklą sužinojau, kokia ypatinga buvo šio Žmogaus gyvenimo istorija), fizikos mokytoja Z. Vobolienė, mano pirmoji mokytoja A. Stanikūnienė, auklėtoja E.Lingvevičienė ir daugelis kitų. Kaip ypač šiltą ir nuostabų žmogų prisimenu ir mokyklos direktorę G.Piotuchovienę. Na, o labiausiai įsiminti įvykiai vaikui turbūt visuomet yra tie, kurie išplėšia iš kasdienybės, todėl labai miela prisiminti išvykas su klase, mokykloje vykusias vakarones, rengtus vaidinimus, dainavimą mokyklos chore ir, aišku, Sąjūdžio laikotarpiu į mūsų gyvenimus įsiveržusią laisvės dvasią.

Kaip manote, kokie šios mokyklos, vėliau gimnazijos išskirtiniai bruožai?

Jablonskio mokykla buvo geriausia mokykla Kauno mieste. Anglų kalbos ir anglų literatūros sustiprintas mokymas geležine uždanga aptvertoje šalyje buvo tarsi prisilietimas prie platesnio mums neleisto pažinti pasaulio, net jei tuo metu tikrai neatrodė, kad ta kalba gyvenime bus panaudojama. Aš manau, kad būtent per anglų kalbą ir per visiškai nesunaikintą „smetoniško“ Kauno inteligentijos alsavimą, per išskirtinių mokytojų asmenybes visuomenę persmelkusi nelaisvė mums, besimokiusiems šioje mokykloje, gal buvo bent šiek tiek laisvesnė. Būtent dėl anglų kalbos geresnio mokėjimo jau atkūrus nepriklausomybę ši gimnazija natūraliai turėjo visas sąlygas augti ir skleistis, o mokytojai ir mokiniai galėjo vieni pirmųjų pažinti pasaulį, iš jo semtis žinių bei pažangos. Mokyklą stebiu iš toli, bet tai, ką pastaraisiais metais pastebiu viešoje erdvėje, kaip keičiasi Jablonskio gimnazijos aplinka ir mokymo vizija, yra tarsi ilgai brandinto ir puoselėto žiedo išsiskleidimas ir pražydėjimas. Už pastarųjų kelerių metų įspūdingą pažangą, žinoma, reikia padėkoti dabartinei gimnazijos vadovei ir visam entuziastingam jos kolektyvui.

Nuotrauka iš asmeninio Marijaus Gudyno archyvo Marijus Gudynas ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus

Kodėl, jūsų manymu, turėtume didžiuotis, kad esame jablonskiečiai?

Manau, kad egzistuoja daugybė priežasčių didžiuotis, bet pati svarbiausia priežastis — žmonės, buvę ir esami mokyklos mokytojai, mokiniai, tėvų bendruomenė. Mūsų mokykla išugdė šalies Prezidentą, atvedusį Lietuvą į Europos Sąjungą ir į NATO, mums teko galimybė mokytis bene gražiausioje Kauno miesto vietoje — Žaliakalnyje, ši mokykla visada turėjo išskirtinę aurą ir visada buvo atpažįstama kaip geros mokslo kokybės simbolis, ir dar galima būtų išvardinti daug kitų aspektų. Tikiu, kad kiekvienam žmogui jo mokykla yra ypatinga, bet mūsiškė tikrai yra išskirtinė.

Internete rašoma, jog studijavote statybą ir architektūrą, kodėl pasirinkote šias sritis? Kuo jus šios studijos sužavėjo?

Išties baigęs Jono Jablonskio vidurinę mokyklą įstojau į Kauno Technologijos universiteto statybos ir architektūros fakultetą, kuriame baigiau bakalauro ir magistro studijas. Besimokydamas vienuoliktoje klasėje, pagalvodavau, kad norėčiau studijuoti istoriją. Manau, tam įtakos turėjo ir tuo metu Valstybėje vykęs virsmas iš pavergtos tautos į laisvą ir nepriklausomą šalį bei pats faktas, kad tuo metu atradome visiškai kitokią Lietuvą, turinčią labai sudėtingą, bet bendrai vertinant didingą, didvyrišką ir garbingą beveik tūkstantmečio valstybės istoriją (šiandien jaunimui tai gal skambės kaip iš „Šiaurės Korėjos“ propagandinio repertuaro, bet, deja, sovietmečio mokyklų programose Lietuva istoriškai buvo vaizduojama tik kaip neišsivystęs skurdus valstiečių kraštas, kuriam šviesą, išsivystymą ir klestėjimą suteikė „laisvanoriškas“ prisijungimas prie Tarybinių tautų šeimos, ir visa, kas yra geriausia, buvo teigiama, jog yra tik dėl „šlovingosios komunistų partijos“ ). Taigi baigiant mokyklą atrodė, kad istorija yra ta sritis, kur galima atrasti dar labai daug. Visgi baigdamas dvyliktą klasę vis labiau galvojau, kad norėčiau studijuoti techninius mokslus. Nugalėjo noras išmokti projektuoti ir statyti pastatus. Ši profesija man atrodė ir prasminga, ir kažkiek romantiška. Nepriklausomybės pradžioje prieš Lietuvą buvo vykdyta energetinė ir ekonominė blokada, kai konvulsijų apimta sovietinė represinė sistema dar bandė palaužti žmonių valią būti laisviems ir patiems kurti savo Valstybę, todėl jau tuo metu energetinio efektyvumo klausimai tapo labai aktualūs. Tai matydamas magistrantūros studijoms rinkausi pastatų renovavimo (apšiltinimo) kryptį. Tuo metu Lietuvai labai daug padėjo Švedija, todėl, besimokydamas magistrantūroje, prisijungiau prie vieno iš projektų, skirtų parengti ir pagrįsti mokyklų renovacijos programą. Atlikome dabartinės Kauno ,,Vyturio” gimnazijos pastato energinius matavimus tam, kad būtų galima parengti pavyzdinį mokyklos renovacijos projektą.

Nuotrauka iš asmeninio Marijaus Gudyno archyvo Marijus Gudynas su lietuvių ir airių medikais

Kodėl studijavęs architektūrą ir statybą tapote politiku?

Dar besimokydamas mokykloje ir universitete aktyviai dalyvavau jaunimo veikloje ir beveik porą metų buvau visuomeninis Kauno miesto mero patarėjas jaunimo politikos klausimais. Darbinė karjera prasidėjo dar studijų universitete metais Kauno rajono savivaldybėje, kurioje ir supratau, kad darbuotis kuriant savo Valstybę, stiprinant jos pamatus, gali būti ne mažiau įdomu ir prasminga nei tikrų pastatų projektavimas ir statymas. Tuo metu prasidėjo Lietuvos kelias į Europos Sąjungą, taigi, įgijęs patirties savivaldoje, prisijungiau prie naujai buriamos Europos integracijos komandos Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje. Vėliau, prasidedant realioms narystės ES deryboms, teko išvykti dirbti į Briuselį ir įsilieti į tuomet dar labai nedidelę Lietuvos atstovybės prie Europos Sąjungos komandą. Mano darbo sritis buvo derybos dėl 21 derybinio skyriaus, kitaip dar vadinto ES regionine politika (ši sritis labiau žinoma kaip Europos Sąjungos struktūriniai fondai). Tai buvo keturi labai įdomūs bei intensyvūs darbo metai ir 2003 metais, Lietuvai sėkmingai užbaigus narystės ES derybas bei pasirašius ES stojimo sutartį, grįžau namo. Išties esu labai laimingas, kad turėjau galimybę prisidėti prie mano šaliai tokio istoriškai ir geopolitiškai svarbaus darbo. Grįžęs į Lietuvą dirbau Vidaus reikalų ministerijoje regioninės politikos srityje. Vėliau sekė kita diplomatinė misija į Lietuvos ambasadą Baltarusijoje. Grįžęs į Lietuvą, dirbau Užsienio reikalų ministerijoje — vadovavau Baltarusijos skyriui, vėliau dirbau Rytų kaimynystės politikos departamento direktoriaus pavaduotoju, dar vėliau šio departamento direktoriumi. Minėtas departamentas buvo atsakingas už Lietuvos politiką santykiuose su šešiomis Rytų partnerystės šalimis, su Centrine Azija ir su Rusija. Po šių labai sudėtingų, bet kartu įdomių darbų etapo Lietuvoje vėl teko imtis misijos užsienyje — išvykau vadovauti Lietuvos generaliniam konsulatui Čikagoje, kuri neretai ir tikrai pelnytai yra tituluojama mūsų diasporos sostine. Po penkerių įsimintinų ir turiningų darbo JAV metų vėl sugrįžau į Lietuvą, į Užsienio reikalų ministeriją, kur trejus metus vadovavau Užsienio lietuvių departamentui. Tai vėlgi buvo naujas pilnas įdomių iššūkių ir darbų etapas, kuriame teko prisiliesti ir prie referendumo dėl pilietybės išsaugojimo surengimo, ir matyti, kaip pirmą kartą Lietuvos istorijoje išrenkamas atskiras diasporai atstovaujantis Seimo narys, taip pat teko ieškoti kelių, kaip sujungti beveik visų Lietuvoje veikiančių institucijų ir daugybės organizacijų pastangas, kad diaspora pamažu taptų integralia Lietuvos dalimi ir kaip surasti mechanizmus, kad tas milžiniškas potencialas, kurį turime užsienyje, būtų pasitelktas Lietuvos valstybės stiprinimui. Na, o pastaruoju metu jau beveik metai kaip gyvenu Dubline, kur vadovauju čia esančiai Lietuvos ambasadai. Mano gyvenimas ir darbinė karjera buvo išties labai įvairi ir apie kiekvieną etapą būtų galima pasakoti plačiai ir daug.

Ar sunku dirbti kitoje šalyje ambasadoriumi?

Jei reikėtų supaprastintai apibrėžti, tai Ambasadorius paprastai vadovauja ambasadai užsienyje, kuri yra atsakinga už oficialių santykių palaikymą su konkrečia užsienio valstybe. Ambasada sprendžia konkrečius klausimus, kurie yra svarbūs atstovaujamai šaliai ir jos piliečiams (tiek tiems, kurie gyvena Lietuvoje, tiek ir tiems, kurie yra išvykę į užsienį), skatina draugiškus santykius tarp šalių, prisideda prie politinio, ekonominio, kultūrinio, mokslinio ir kitų sričių bendradarbiavimo, įgyvendina daugybę kitų Lietuvos užsienio politikos uždavinių rezidavimo šalyje. Ambasadoriaus darbas yra atsakingas, kartu ir labai įdomus. Dirbant šį darbą, reikia labai gerai išmanyti savo šalies interesus, stengtis kuo geriau pažinti ir suprasti šalį, kurioje dirbi, gebėti bendrauti su tos šalies oficialiais atstovais ir kitais žmonėmis, būti kūrybiškam, empatiškam, lanksčiam ieškant abiem pusėms naudingiausių sprendimų, išmanyti derybų meną, turėti humoro jausmą ir dar labai svarbu mokėti ne tik kalbėti, bet ir ypač gerai mokėti klausyti bei išgirsti. Galima turbūt būtų išvardinti ir daug kitų savybių, kurios yra svarbios geram diplomatui. Šis darbas yra tikrai labai įvairus ir nors jame būna daug įtemptų momentų, per visą mano darbo karjerą tikrai nėra buvę nė vienos nuobodžios dienos. Mūsų gimnazija gali pasidžiaugti ne vienu diplomatu, kurie dirba diplomatinėje tarnyboje, ir tikiu, kad dar daug šios mokyklos absolventų prie Lietuvos diplomatinio korpuso prisijungs.

Jei galėtumėte, ar keistumėte kažką savo karjeroje, jei taip, tai ką?

Aš nemanau, kad yra prasminga rimtai diskutuoti tema, kas būtų, jeigu būtų, nes to neįmanoma žinoti, bet, atsakydamas į jūsų klausimą, galiu teigti, kad  aš tikrai nenoriu nieko pakeisti savo karjeroje, nes ji buvo labai įdomi ir, aš tikiu, prasminga.

Baigdama norėčiau paklausti, ko palinkėtumėte gimnazijai jubiliejiniais metais?

Labai tikiuosi, kad šis pozityvus mokyklos gražėjimo ir tobulumo paieškų procesas niekada nesustos. Labai norisi, kad Kauno Jono Jablonskio gimnazija ir toliau augtų, o jos mokiniai būtų ugdomi kaip laisvos, kūrybiškos, atviros ir patriotiškos asmenybės. Linkiu, kad gimnazija išugdytų daugybę šviesių asmenybių, kurios įsilies į mokslo, kultūros, verslo, socialinę diplomatijos, valstybės tarnybos ir daugelį kitų sričių ir, tapę lyderiais, kurs modernią ir klestinčią Lietuvos valstybę sau ir savo vaikams. Gyvendamas Amerikoje, mačiau, kaip mokiniai ir mokytojai kiekvieną dieną pamokas pradeda giedodami himną, kiekvienas uždėjęs ranką ant savo širdies… Galbūt ši prasminga tradicija kada nors pasieks ir Lietuvos mokyklas, ir mano gimnaziją.

 

Dėkojame už išsamius atsakymus į klausimus. Didžiuojamės, kad baigėte mūsų gimnaziją.

 

IIak klasės mokinė Augustė Plentaitė ir JJG.Balsas komanda

Viršelio nuotrauka iš asmeninio Marijaus Gudyno archyvo Marijus Gudynas su Anne Hall, JAV ambasadore Lietuvai (viduryje), ir rašytoja Rūta Šepetys (dešinėje)

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas