Globaliame pasaulyje, suvokiant visuomenę apimantį bendrumą, žmogui dažnai sunku jaustis išskirtiniam. Siekiant jaunimui suteikti galimybę išsakyti savo mintis apie savitumo svarbą, žmogaus ryšį su istorija, visuomene, kalba ir kultūra, Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje buvo organizuojama dviejų dienų lietuvių ir anglų kalbų konferencija „Globaliame pasaulyje kabėti savo balsu“.
Pirmą renginio dieną konferencijoje dalyvavo per 100 mokinių ir jų mokytojų, kurie renginio pradžioje turėjo galimybę išgirsti Alfredo Bumblausko mintis apie Lietuvos ir lietuvių tautinio identiteto savitumą. Nors direktorė Danguolė Miškinienė teigė, kad konferencijos tema aktuali, bet sudėtinga, garsiausias Lietuvos istorikas, ekspedicijų vadovas, televizijos laidų kūrėjas, dalyvis, redaktorius nuramino mokinių jaudulį, parodydamas, kad savo minčių pristatymas gali būti kupinas lengvo humoro, o santykis su klausytoju labai artimas. Tokios puikios emocijos pasitiko gimnazijos mokinius ir svečius. Istorikas palietė daugelį Lietuvos praeities temų, apsuptų stereotipais, apie kuriuos retai susimąstome. Dažnai žmogus save nori sieti tik su įvykiais, kurie kelia jam pasididžiavimą, visgi A. Bumblauskas pateikė puikų prieštaringą pavyzdį — Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją. Savo gimtąją kalbą dažnai išaukštiname tikėdami, jog ji klesti tik dėl mūsų protėvių, būtent lietuvių, nuopelnų, o kitos tautos mūsų valstybiškumo išlikimui kėlė tik grėsmę. Iš tiesų lietuvių kalba geriausiu atveju buvo bažnyčios kalba, nes senieji Lietuvos statutai, metrika, metraščiai, kuriuose randame puikiai mums žinomas legendas, buvo rašomi lenkų ar kitomis kalbomis. Ne paslaptis, jog daugelį Lietuvos istorijos laimėjimų Lenkija prisiima sau, pavyzdžiui, bendrumą Lietuvoje skatinantį Žalgirio mūšį ar visiems taip puikiai žinomą Adomo Mickevičiaus kūrybą, tačiau be Lenkijos įtakos net negalėtume svarstyti, kada Lietuva būtų priėmusi krikščionybę ar perėmusi humanizmo idėjas. Juk M. Daukša kėlė gimtosios kalbos svarbą žmogaus gyvenime tik todėl, kad to meto Lietuvoje prasidėjo reformacijos judėjimas ir polonizacija — bajorai siekė pažinti Europoje esančius žinių lobynus ir juos pritaikyti gimtinėje bei vartojo lenkų kalbą, kuri tuo metu buvo laikoma kultūros ir žinių kalba. Manau, kad būtent dėl nusistovėjusių, ne visada teisingų nacionalizmo stereotipų profesorius A. Bumblauskas teigė, jog „globaliame pasaulyje neįmanoma gyventi turint tradiciškai suprantamą lietuvių tautinę tapatybę“. Taip pat istorikas A. Bumblauskas skatino klausytojus įvertinti, kad iš tikrųjų esame laimės kūdikiai, turintys gimtąją kalbą, poezijoje dažnai romantizuojamą Vilniaus kraštą, priėjimą prie Baltijos jūros. Visgi privalome suvokti tautinį identitetą apimdami visus istorijos laikus: ir daugelio gerbiamą Antano Smetonos valdymo laikotarpį, ir kritikuojamą praeitį su Lenkija. A. Bumblauskas pristatymą užbaigė pozityvia mintimi: reikia nesigėdyti tikrosios istorijos, esame dideli, o ne maži, o ir Gedimino sapnas iš tikrųjų išsipildė. Tad viena iš svarbiausių istoriko pranešimo išvadų yra tai, jog kartais savitumą galime suvokti tik įvertindami kitų įtaką jo formavimuisi.
Antrąją konferencijos dieną veikose dalyvavo per 100 mokinių iš Terakki fondo mokyklų, Şişli Teakki vidurinės mokyklos, Turkijos, Lvovo kalbinės gimnazijos ir kitų Ukrainos mokyklų, Merilando, JAV. Renginį pradėjo Vilniaus universiteto filologijos studentė Patricija Česonytė, savo kalboje nagrinėjusi vakarų literatūros Kanono mitą. P. Česonytė savo kalboje aiškino, kaip Kanono mitas, vakarietiškų vertybių simbolis, trukdo skaitytojui rasti savo unikalų balsą globaliame pasaulyje. Juk ne paslaptis, jog daugelis mėgaujamės kūriniais, įgijusiais klasikos statusą. Visgi retai susimąstome, kad nors tokiose kūriniuose nagrinėjamos per šimtus metų išlikusios aktualios temos, pasaulyje yra dar daug neatrastų autorių, pateikiančių išskirtinius požiūrius. Tad kam apsiriboti visų žinomomis mintimis? P. Česonytė siūlo išsilaisvinti iš literatūros kanono ir atrasti naują kūrybą virtualiose bibliotekose, straipsniuose ar kasdien paštu atsiunčiamoje poezijoje.
Taip pat gimnazijoje lankėsi Robin Gingerich, mokslų daktarė, LCC tarptautinio universiteto profesorė, MA TESOL programos direktorė, VDU docentė Heather Gaddis, kuri šiuo metu dirba Lietuvoje kartu su JAV Valstybės departamentu, rengia mokytojus ir dėsto anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete. Mokiniai prezentacijų metu turėjo galimybę apsvarstyti kalbos ir kultūros reikšmę globaliame pasaulyje. Ne paslaptis, kad kalbos vartojimas daro įtaką asmenybės pasaulėžiūrai, moralei, nes save siejame su tam tikra kultūra. Visgi yra žmonių, kurie savo kasdieniame gyvenime vartoja ne vieną kalbą. Tad galime klausti, kokia jų padėtis pasaulyje? H. Gaddis savo pristatyme išryškino daugiakalbystės privalumus. Ji teigė, jog įvairių kalbų vartojimas žmogui neretai padeda išreikšti daugiau emocijų. Juk kartais tiesiog vienoje kalboje nėra tinkamų žodžių savo mintims išsakyti. H. Gaddis pasakojo, kad nors darbo aplinkoje kalba angliškai, namuose ji renkasi ispanų kalbą, bet jei pokalbis pakrypsta politikos tema, ji vėl kalba angliškai, nes tik taip atrodo natūralu. Tad daugiakalbiai žmonės turi daugiau galimybių bendrauti.
Mokiniai užsiėmė ir interaktyviomis veiklomis: nagrinėjo skirtingų tautų posakius, sudarinėjo kalbų, kuriomis geba kalbėti, žemėlapius, nagrinėjo tarptautinių žodžių kilmę bei studentų iš skirtingų kalbų sudarytų naujadarų vartojimą anglų kalboje. R. Gingerich savo pristatymą pradėjo mintimi „Language is a superpower not a weapon“ (liet. „Kalba yra galia, ne ginklas“). Mokslų daktarė išryškino skirtingų tautų bendravimo bruožus kasdienybėje. Akivaizdu, kad tam tikros tautos žmonės turi savą pasaulėžiūrą, vertybes, charakterio bruožus. Galbūt todėl dažnai susikuriame stereotipus, kurie apibūdina vieną ar kitą tautą, pavyzdžiui, daugelis mano, kad anglai nuolat geria arbatą, valgo jiems būdingus angliškus pusryčius, tačiau kiti susikuria ir neigiamas nuostatas, kad anglai nėra nuoširdūs ar yra pernelyg neįprasto charakterio. Kad tai įrodytų, R. Gingerich pateikė kelis pavyzdžius, kurie privertė susimąstyti, jog nors tokie stereotipai iš pradžių atrodo nekalti, jie gali pakenkti žmonių tarpusavio santykiams. Kadangi kasdienėse veiklose vis didėja tarptautiškumas, privalome atsisakyti išankstinių pažiūrų ir priimti žmogų tokį, koks jis yra. Tad antroji konferencijos diena buvo ne mažiau vertinga. Įvairių valstybių mokiniai nagrinėjo savitumo globaliame pasaulyje temą literatūroje, kalbos ir kultūros srityse.
Konferencija „Globaliame pasaulyje kalbėti savu balsu“ iš tiesų leido mokiniams suvokti temos aktualumą nagrinėjant istorijos, kultūros ir žmogaus buvimo pasaulyje temas. Mokiniai ne tik lavino viešojo kalbėjimo įgūdžius, bet turėjo galimybę pasidomėti tautinio identiteto, naujo požiūrio į literatūrą, tarptautiškumo bei kalbos svarba.
Patricija Viliušytė,
Kauno Jono Jablonskio gimnazijos abiturientė
Pirmosios konferencijos dienos nuotraukų autorės istorijos mokytoja Renata Gimžūnienė ir mokinė Gustė Eglė Sventkauskaitė
Antrosios konferencijos dienos nuotraukų autorius mokinys Linas Krulikauskas