Prezidente, pradėkime nuo džiugiausių naujienų – Kaune buvo atidaryta atsinaujinusi Jūsų vardu pavadinta biblioteka – muziejus. Kaip kilo ši mintis? Koks šio projekto tikslas?
Visų pirma, pasakyčiau, kad ši mintis man kilo, nes turėjau labai gerą pavyzdį iš JAV, kurioje kiekvienas prezidentas, pabaigęs savo kadenciją, įsipareigoja atidaryti biblioteką. Joje įtraukiami visi jo svarbiausi prezidentavimo dokumentai bei asmeniniai daiktai, pristatantys prezidentą kaip žmogų. Nors ir Kaune atidaryta biblioteka biudžeto prasme neprilygsta Jungtinių Valstijų, bet aš ja labai didžiuojuosi, nes jos tikslas yra toks pats – visiškai atvirai parodyti Lietuvos aukščiausiojo pareigūno nuveiktą darbą tautai. Be to, tikėjausi, kad būsime pirmieji Europoje tai padarę, bet pasirodo, jog mus aplenkė Čekijos prezidentas Vacvalas Havelas.
Bibliotekos – muziejaus atidarymo ceremonija (Vytauto Didžiojo Universiteto nuotrauka)
Vieta pastatui pasirinkta taip pat išskirtinė – tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Galbūt tai kažką simbolizuoja?
Tai šiek tiek ir sutapimas, bet man užsienio reikalai visada užemė didelę dalį gyvenimo. Taigi, labai įdomiai viskas susiklostė – būtent toje institucijoje, kurios darbas mane domino nuo pat jaunystės, dabar bus mano bibliotekos namai. Pastatas kažkada tarnavęs Lietuvos valstybei dabar tarnaus moksleiviams, studentijai bei visiems kitiems.
Trumpam gal grįžkime į senesnius laikus. Ką geriausiai atsimenate iš savo vaikystės dienų Kauno Jono Jablonskio mokykloje? Galbūt išskirtumėte kažkurį mokytoją, kuris jums padarė didžiausią įtaką?
Būtent joje, naujai pastatytoje Kaune, aš pradėjau savo mokslo kelią ir gavau ne tik visus pagrindus, bet taip pat ir gavau pirmąjį patriotizmo patyrimą, ji man davė brandumą, lydėjusį mane visą gyvenimą bei visuomeniškumo supratimą. Kalbant apie mokytojus, visų neatsimenu, bet be galo gerbiu tuometinį mokyklos vedėją ir taip pat mūsų klasės auklėtoją Jurgį Milerį kaip mokytoją, kaip lietuvį. Net ir po tiek dešimtmečių jį prisimenu, man suteikusį pirmąją meilę Lietuvai.
Šioje gimnazijoje mokėsi ne viena iškili asmenybė. Tarp jų ir Jūs pats, ir prof. Vytautas Landsbergis.. Kaip manote, galbūt sėkmės grūdas slypi mokyklos koridoriuose ir ateityje dar ne vienas gimnazijos moksleivis nueis didžiais keliais?
Na, nežinau, kiek veikia tie koridoriai, bet, atrodo, buvo labai efektingi. Dar kartą pasakysiu, kad mokyklos sienos tikrai kiekvienam iš mūsų davė patriotizmo supratimą, įdiegė pasiryžimą dirbti būtent dėl to ir, manau, tas ir mane, ir Vytautą Landsbergį lydi iki šių dienų.
Nacių okupacijos metais, dar būdamas paauglys, drauge su pora bendraminčių turėjote pogrindinę organizaciją ir spausdinote nelegalų laikraštėlį „Jaunime, budėk!“, taip tik patvirtindamas Kauno, kaip patriotiškai nusiteikusio miesto vardą. Kaip manote, ar miestą vis dar galime laikyti unikalia lietuvybės salele šalies kontekste?
Atsakysiu labai trumpai su visiems žinomu pasakymu: „Kaunas lieka Kaunu“.
Lietuvos išeivijos ir Jūsų nuopelnai okupuotai Lietuvai yra didžiuliai. Vis dėlto mintis apie okupuotą tėvynę Jus labiau liūdino ar motyvavo?
Mano prigimtyje esantis visuomeniškumas ir kova už nepriklausomybę atsiskleidė jau gimnazijoje, nacių okupacijos laikais bei labai sustiprėjo gyvenant JAV, kurioje 50 metų aš siekiau vieno tikslo – dirbti dėl Lietuvos laisvės, dėl to buvau prisijungęs prie įvairiausių organizacijų. Didžiausias ko gero įnašas buvo Santaros – Šviesos federacijoje, kurios tikslai būtent ir buvo nepriklausomybės klausimo kėlimas ir lietuvybės puoselėjimas. Vėliau, gavęs priėjimą prie aukščiausių JAV politikos sluoksnių, susitikdamas su prezidentais, visada prisistatydavau kaip lietuvis.
Įstrigo vienas atsitikimas, kada Ronaldas Reiganas sukvietė visus aplinkosaugos vadovus ataskaitai, o aš, būdamas vidurio – vakarų regiono vadovas, privalėjau atvykti. Tačiau lėktuvas, skridęs iš mano miesto Čikagos, labai vėlavo ir dėl to teko gerokai paprakaituoti, važiuojant į Baltuosius rūmus, o didžiausias šokas ištiko, kada prieš atidarant konferencijos kambario duris, prieš save išvydau patį Ronaldą Reiganą, garsiai sakantį: „Our Lithuanian friend has arrived“ (liet. mūsų draugas lietuvis atvyko). Norėjau akcentuoti, kad gyvendamas JAV, visuomet prisistatinėdavau kaip lietuvis (mano tautybę žinojo pats prezidentas) ir stengiausi kelti lietuvių kovos už laisvės klausimą.
JAV ir toliau gali išlikti autoritetu Lietuvai, kuomet šią valstybę krečia tokie vidiniai nesutarimai?
Bet kuriuo atveju JAV yra demokratijos bei laisvės pavyzdys, ji turi labai didelę įtaką organizacijose, kuriose taip pat dalyvauja ir Lietuva. Taigi, labai gerai turėti tokį draugą, nepaliekantį mažesnių valstybių vienų ir padedantį puoselėti demokratiškas idėjas, kaip rodo dabartiniai sprendimai.
Pakalbėkime apie iškiliausius jūsų laikus. Kodėl manote Lietuvos žmonės pasirinko būtent Jus kaip savo valstybės vedlį?
Manau, dėl mano darbo Lietuvai, kurį jau minėjau. Buvau aktyvus Lietuvos reikalų gynėjas, Adamkaus pavardė tikrai nebuvo svetima lietuviams, nes nuolat kalbėdavau per Amerikos balsą. Be to, nepriklausiau jokiai partijai, atstovavau tik tautos interesus. Tačiau atvirai pasakius ilgai nenorėjau prisiimti šios atsakomybės, bet vis dėlto visuomenės spaudimas ir didžiulis jos pasitikėjimas atvedė mane į šį postą.
Prezidentas Valdas Adamkus ir JJG Balso žurnalistas Dominykas Kepežinskas
Kokia asmeniškai yra svarbiausia dovana ar patirtis, kurią Jums suteikė 10 prezidentavimo metų?
Tai neabejotinai tautos valios suteikta galimybė dirbti Lietuvos labui, stiprinti jos požiūrį į laisvę ir žmogaus orumą. Manau, jog šį uždavinį atlikau neblogai, ypač pavyko įgyvendinti daug tikslų atveriant kelius jaunimui – Lietuvos ateičiai.
Galbūt Lietuvos įstojimą į Europos sąjungą įvardintumėte kaip savo didžiausią pasiekimą?
Pasakysiu, jog tikrai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man pavyko Lietuvą atvesti į Europos sąjungą ir NATO. Pasirodysiu šiek tiek ne kuklus, bet tikrai laikau tai savo vienu iš didžiausių laimėjimų, nes būtent čia, laisvų valstybių sąjungoje, slypi Lietuvos laisvės stiprybė.
Nemažai savo gyvenimo paaukojote aplinkosaugai. Ar klimato kaitai yra skiriama pakankamai dėmesio?
27 metus vadovavau didžiausiam JAV aplinkosaugos regionui, kurio jurisdikcijoje buvo 45mln. žmonių ir 25proc. visos šalies pramonės. Pradžia buvo labai sunki, nes dauguma kompanijų nebuvo nusiteikusios labai ekologiškai, aplinkosaugos idėjas visada tekdavo labai įnirtingai ginti teismuose, bet per tuos metus požiūris smarkiai pasikeitė – pramonė pradėjo visada tartis su mūsų įstaiga dėl taršos išvengimo. JAV pažanga tikrai labai didelė. Na, o Lietuvoje situacija buvo dar tragiškesnė, kada čia atvykau pirmąjį kartą 1975 metais, tačiau su daugelio žmonių pagalba ir praėjus daugeliui metų galiu teigti, kad dabar labai džiaugiuosi, nes skirtumas yra kaip dangus ir žemė, bet dar reikia įdėti nemažai pastangų, skatinant aplinkosaugos svarbos suvokimą piliečių tarpe tam, kad Lietuvoje gamta butų puoselėjama dar labiau.
Prezidente, neabejotinai esate mano ir daugelio kitų žmonių autoritetas. Tačiau kas Jus asmeniškai įkvepia labiausiai?
Daug ką galima būtų paminėti, bet išskirčiau pačią tautą, jos tvirtumą laisvės klausimais – tai parodė nepriklausomybės išvakarių įvykiai. Kas liečia asmenybes, žinoma, Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka yra lyg mūsų patriarchai, bet didžiausią įtaką man padarė prezidentas Kazys Grinius ir norėčiau, kad jo idėjos išliktų šviesulys taip pat ir ateities kartoms.
Savo žmoną Almą vedėte dar 1951 metais. Ar būtumėte visą šį kelią nuėjęs vienas?
Čia, žinoma, neatsakomas klausimas, bet galiu pasakyti, kad šie 65 metai padarė mane labai laimingu žmogumi. Kartu su Alma mes puikiai sugyvenome, prieš akis matėme vienodus tikslus, jaučiau be galo didelę paramą iš jos pusės visuose savo darbuose ir džiaugiuosi, kad ji pati, grįžusi į Lietuvą, pradėjo labdaros iniciatyvą. Ypatingai jos didelis įnašas yra kaimo mokyklose, kuriose dėl šios iniciatyvos atsidarė bibliotekos, sporto salės. Taigi, esu laimingas ir dėkingas Almai už visus 65 metus.
Ar esate patenkintas Lietuvos jaunuomene, kurią iš dalies užauginote?
Aš visada patvirtinu, kad mano visos viltys yra sudėtos į jaunąją kartą. Dabar matau, jog ji eina teisingu keliu, siekia mokslo aukštumų ir esu tikras, kad ji ir toliau tai darys, užtikrindama Lietuvos gerbūvį ir pristatydama mūsų valstybę tarptautinėje arenoje kaip kultūringą, kūrybingą bei daug dirbančią.
Gerb. Prezidente, ko palinkėtumėte ateities jablonskiečių kartoms?
Su tokiu pačiu pasišventimu kurti Lietuvos ateitį, kaip ją kūrė 1918 ir 1990 metų vyrai ir moterys.