Šį kartą Jablonskiečio skiltyje kalbiname gimnazijos abiturientę ir (beveik) politikę Ugnę Vedeikaitę. Ji šiame pilietišku fonu nudažytame interviu pateiks savo nuomonę apie Jono Jablonskio gimnaziją, pasidalins mintimis apie valstybės laisvę ir jaunimo svarbą ją išlaikant.
Jono Jablonskio gimnazijoje jau mokaisi trečius metus. Tačiau kaip pasikeitei per šį laiką gimnazijoje? Kuris mokytojas padarė didžiausią įtaką?
Turbūt iš esmės nepasikeičiau (juokiasi). Manau, kad kokia atėjau, tokia ir išlikau, tačiau, žinoma, per tuos metus visgi spėjau kažkiek subręsti, iš dalies pakito ir dominantys dalykai. Kuris mokytojas suteikė didžiausią postūmį tobulėti? Galbūt išskirčiau būtent šio kabineto savininkę Nijolę Stočkuvienę. Nors ir nebedėstančią mūsų gimnazijoje, bet vis dar išlikusią ryškiu autoritetu ir žavinčią savo charizma.
Kodėl priėmei sprendimą savo mokslo žinias gilinti būtent mūsų gimnazijoje?
Iš tikrųjų labai sužavėjo šios mokyklos skatinamos liberalios idėjos, ore tvyranti laisvė. Labai džiaugiuosi, jog žmonės čia gali jaustis savimi ir nėra suvaržyti tam tikrų rėmų. Tai kiekvienam moksleiviui suteikia daugiau galimybių atsiskleisti, ugdyti pasitikėjimą savimi bei pasiekti aukštesnių rezultatų bet kurioje gyvenimo srityje.
Kaip minėjome anksčiau, tikrai esi labai politiškai aktyvi asmenybė. Kada supratai, jog tai tavo pašaukimas? Kas paskatino domėtis politika?
Iš esmės taip jau nutiko, kad šioje srityje atsidūriau per savo darboholizmą (juokiasi). Baigusi veiklą Lietuvos moksleivių sąjungoje supratau, kad tiesiog turiu per daug laisvo laiko, kurio turėti nemokėjau ir nemoku lig šiol. Tad pradėjau ieškoti terpės, kurioje galėčiau realizuoti jau sukauptą patirtį, ir tuomet kelyje pasipainiojo liberalus jaunimas. Prisijungiau, pradėjau domėtis liberaliomis idėjomis, bendrauti su politikos atstovais, norom nenorom įsitraukiau ir tapau viso to dalimi.
Žinoma, būdama politiškai aktyvi taip pat esi ir labai pilietiškas žmogus. Tačiau ar pilietiškumas, tavo manymu, yra kiekvieno lietuvio pareiga savo tautai ar tiesiog asmeninis pasirinkimas?
Manau, tai yra kiekvieno lietuvio pareiga. Būdamas piliečiu natūraliai tampi savotiškai atsakingas už savo valstybės ateitį, jos gerovę. Jei pilietiškumą sukonkretizuotume iki elementarios jo apraiškos – rinkimų – pasidaro labai pikta klausyti žmonių (o ypač jaunų) skundų dėl „niekam tikusios valdžios“, kurios rinkti jie tiesiog nesistengia. O juokingiausia tai, kad dažniausiai šiuos skundus lydi žodžiai: „nėra už ką balsuoti“. Nėra? Tai eik kandidatuoti pats ir padaryk, kad būtų.
Kaip minėjai, priklausei Kauno liberaliam jaunimui. Gal galėtum plačiau apibūdinti, kas tai per organizacija bei kokie jos tikslai?
Na, kalbant apie istoriją, tai yra skyrius Lietuvos liberalaus jaunimo – organizacijos, įkurtos prieš daugiau nei du dešimtmečius, diskusijų klubo pagrindu. Pagrindinis tikslas, be abejo, yra liberalizmo idėjų sklaida, bet taip pat nepamirštant ir pilietiškumo skatinimo, jauno žmogaus ugdymo ir siekio kurti geresnę valstybę.
Tačiau pati, vienerius metus leidusi už organizacijos vairo, stengiausi organizaciją atgręžti į kiek paprastesnius dalykus ir ne viską taip stipriai ideologizuoti, padaryti atviresnę ir suprantamesnę kiekvienam jaunam žmogui. Tad šiandien galiu tik pasidžiaugti, kad būtent tuo metu KLJ buvo galima drąsiai vadinti lydere miesto kontekste.
O ką manai apie mūsų jau balsuoti pribrendusią kartą? Ar teigtum, jog ji yra aktyvi, pilietiška?
Džiaugiuosi, kad mano aplinkoje esantys bendraamžiai yra pavydėtinai aktyvūs ir pilietiški, tačiau žvelgdama plačiau pastebiu ne taip pozityviai nuteikiantį vaizdą. Nemaža dalis jaunų žmonių Lietuvoje šiandien yra pasyvūs ir nesistengia įsitraukti į pilietinę, visuomeninę veiklą. Tai šiek tiek liūdina, nes dauguma šių žmonių vėliau, baigę mokyklas ar universitetus, dėl nusivylimo pasirenka emigraciją, nepabandę ką nors pakeisti Lietuvoje.
Be politikos, taip pat užsiimi žurnalistika – imi interviu iš įvairių Lietuvos įžymybių. Koks jausmas bendrauti su tokiais žmonėmis kaip A. Užkalnis ar V. Landsbergis, kuris, ko gero, daugiau nei bet kuri kita Lietuvos asmenybė yra nusipelnęs atkuriant Lietuvos nepriklausomybę?
Na, ta „žurnalistika“ iš tikrųjų nėra jokia žurnalistika. Tai susiveda į dvi veiklas (juokiasi): mano projektą „Laisvų pokalbių vakarai“ ir praktiką savivaldybėje. O kalbant apie pašnekovus, dažnai jie yra visai ne tokie, kokius save pateikia, ar yra pateikiami viešojoje erdvėje.
Su klausime minėtu prof. Vytautu Landsbergiu prieš pokalbių vakarą drauge keliavome išgerti kavos ir padiskutuoti apie tuometinį, jo jaunystės Kauną, mūsų gimnaziją (veikiausiai ne daug kas žino, jog ir jis čia mokėsi), kauniečius. Iš to pokalbio vis dar yra įstrigęs jo atsakymas į klausimą, kodėl taip retai atvyksta į laikinąją sostinę. O jis skambėjo taip: „tai kad tokių kaip tu labai nedaug“.
Na, o kalbant apie Andrių Užkalnį, pripažinsiu, buvau labai maloniai nustebinta, nes interviu nebuvo nei lašo viešojoje erdvėje išryškinamo arogantiškumo. Pokalbis buvo atviras, nuoširdus ir persmelktas didžiule meile Kaunui.
Kaip žinai, netrukus švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę, taigi būtų įdomu sužinoti, ką Tau reiškia ši diena?
Nemanau, kad galėčiau save vadinti itin didele patriote. Kauno – taip, Lietuvos – veikiausiai ne (juokiasi). Tačiau, nepaisant to, dalyvauju kiekviename valstybinių švenčių minėjime ir, matydama laisve ir meile Lietuvai liepsnojančias žmonių akis, labai džiaugiuosi. Tai yra beprotiškai žavu. Žinoma, jau kitą dieną, nukabinus vėliavas ir jas sudėjus į stalčius, šis jausmas daugeliui po truputį išblėsta, tačiau vis dėlto geras jausmas tai matyti bent kelis kartus per metus.
Esi pradėjusi praktiką Kauno savivaldybėje, tad galbūt galėtum pasidalinti įspūdžiais? Koks jausmas būti šalia žmonių, tokių svarbių Kaunui?
Šiandien įspūdžiai ir emocijos tikrai patys geriausi. Džiaugiuosi papuolusi į nuostabų Ryšių su visuomene skyriaus kolektyvą ir turėdama galimybę mokytis iš žmonių, kuriuos tiesiogine to žodžio prasme „veža“ tai, ką jie daro. Visada maniau, kad tokiame darbe svarbiausia ne sėdėjimas nuo 8 iki 17, o idėjos ir užsidegimas veikti. Ir jie puikiausiai tai patvirtina.
Galbūt norėtum ką nors palinkėti mūsų gimnazijai?
Iš esmės linkiu ir toliau išlikti tokiai išskirtinei, kokia yra šiuo metu. Išskirtinei tvyrančia atmosfera ir čia susirenkančiais moksleiviais – motyvuotais ir unikaliais. Būtent dėl šių priežasčių Kaune ir net visoje Lietuvoje sunku būtų surasti gimnaziją, panašią į mūsų, ir tai, mano manymu, yra svarbiausia.