Buvusi Kauno Jono Jablonskio gimnazijos prezidentė, dabar jau studentė Rugilė Balaišytė dalijasi su mumis savo mokykliniais potyriais. Kadangi mokyklą baigė dar tik prieš metus ir atsiminimai švieži, buvo įdomu sužinoti, ką jai reiškė ir vis dar reiškia mokykliniai metai. Ar ši gimnazija buvo nepakartojamas etapas, kuris suteikė jai daug patirties, žinių ir įvairių prisiminų?
Ko iš pradžių tikėjais atėjusi į Jono Jablonskio gimnaziją?
Tikriausiai kaip ir kievienas, atėjusi sau pasakiau: „Na, šiemet tai jau tikrai rimtai mokysiuosi“… Mūsų kartai pasisekė, turėjome progą išvysti tuos tikruosius jablonskiečius, kurie čia užaugo, ne tik subrendo kaip kad mes.
To ir tikėjausi, ši gimnazija visada turėjo savitą atmosferą, mokyklinį gyvenimą, norėjau, kad mano gyvenimas pasikeistų 180 laipsnių kampu, taip ir įvyko. Žinoma, buvo visko, bet jei reikėtų dar kartą pasirinkti, tai visada bus Jono Jablonskio gimnazija.
Kokias idėjas įgyvendinai atėjus į naują mokyklą?
Man visada atrodė, kad mokykla nėra tik ugdymo, akademinė įstaiga. Juk čia mes praleidžiame didžiąją dalį savo gyvenimo. Tikėjau, jog joje turi virti gyvenimas, kad kiekvienas čia galėtų atrasti ir realizuoti save, galų gale, kad ryte atsikėlus nors kiek norėtųsi čia ateiti, nesvarbu dėl ko: pamokų, nuostabių mokytojų, renginių, švenčių, laukiančio susirinkimo ar dar ko nors. Žinoma, kiekviena idėja reikalauja išteklių, tačiau bent kartais gimnazijos gyvenimas pasiekdavo zenitą, rengiant Helovino, Kalėdų, sveikatos, tolerancijos, valstybines ir daugelį kitų švenčių.
Kokią patirtį įgijai būdama mokyklos prezidente?
Oi, matyt, nebūtų adekvatu visas jas atskleisti… (juokiasi). Visų pirma reikėjo susitaikyti su atsakomybe. Pati nesu ramaus būdo, o dar pusšimtis po gimnaziją lakstančių parlamentiečių, pasivertusių monstriukais, – patys galite įsivaizduoti visą scenarijų. Tai buvo patys gyviausi metai mokykloje, niekada jų nepamiršiu. Amžinas lėkimas, planavimas, sprendimas, kūrimas, bendradarbiavimas, iš pradžių net nemaniau, kad idėjos įgyvendinimas turi tokį ilgą kelią, dėl to teko išmokti laužyti taisykles, bet, žinoma, viskas tik dėl gerų norų. Didžiausia patirtis buvo išmokt suderinti mokslą, miegą ir taip visų mylimą socialinį gyvenimą.
Kokie geriausi tavo prisiminimai iš mokyklos gyvenimo?
Ech, tokia jau ta Jono Jablonskio gimnazija, jei jau atėjai į šią mokyklą, tai tikrai išsineši kokį nors prisiminimą. Grikių košė su kopūstais, pirmas ir vienintelis dvejetas, absoliučiai kiekviena šventė ir rengimasis jai, jau nesigilinant į smulkmenas… Bet labiausiai neįkainojami prisiminimai yra susiję su žmonėmis, atrastais draugais, mokytojais ir auklėtoja. Jų tiek daug, kad net negalėčiau atpasakoti, tiesiog gera nešiotis juos širdyje. Galbūt išskirčiau tik vieną – paskutinį skambutį su bendraklasiais. Mes tiesiog ėjom pro mokyklos koridorius ir džiaugėmės savo pasirinkimu čia mokytis, džiaugėmės kiekvienu sutiktu mokytoju, šventėm tai, kad baigėme ne kurią nors kitą, bet būtent Kauno Jono Jablonskio gimaziją.
Kaip mokykla tave paruošė studentiškam gyvenimui?
Visų pirma, norint studijuoti aukštąjį mokslą reikia gerų žinių ir mokėti, kaip jas tinkamai panaudoti, dėl mokytojų užsispyrimo ir kantrybės tai pavyko. Kitas – ne ką mažiau svarbesnis studentiškam gyvenimui – yra mokėjimas mokytis. Mano nuomone, to ir turėtų išmokyti mokykla per visus tuos 12 metų, nes jei moki greitai absorbuoti informaciją ir mobilizuoti bendrąsias žinias – Universitetas tampa kaip pasivaikščiojimas pavasarišką dieną. Be visų tų akademinių dalykų dar yra ir komunikatyvioji pusė, čia išmokau komunikabilumo, gebėjimo parduoti save, įtikinti kitus tikėti mano idėja, apginti ir argumentuoti nuomonę. Šie aspektai labai svarbūs norint ir universitete pasiekti aukščiausią kartelę, įgyti geriausią praktiką ir t.t.
Kokios tavo naujos veiklos, tikslai?
Studentauju, dirbu, vykdau projektus. Yra tie didieji tikslai, iki kurių reikia dar nueiti, užaugti, subręsti. Tai galima pasiekti keliaujant po pasaulį, dirbant savarankiškai, sukaupiant kapitalą, kuris leistų įgyvendinti tą svajonę.
Ką šiuo metu mokaisi/dirbi?
Studijuoju leidybą ir reklamą Vilniaus Universitete. Dirbu supervisor’e restorane ir vystau savo projektą, kuris jau kitais metais turėtų išvysti dienos šviesą.
Koks tavo požiūris į ateitį?
Viskas labai paprasta, kaip pasiklosi – taip ir išmiegosi, viskas priklauso nuo mūsų pačių, tai labai gerai supranti, kai išeini iš tėvų namų, pradedi dirbti samdomą darbą, kad susimokėtum nuomą, mokesčius ir nusipirktum grikių. Žinai, kad nenori, jog tavo gyvenimas būtų visada toks, dėl to dirbi dar daugiau, stengiesi, kabinies į tą gyvenimą, į savo svajones ir sieki, kad būtų geriau, kad jaustumeis laiminga. Ateityje bijau tik pasenti, o visa kita – nieko nėra neįmanoma ir mes patys esame tos ateities kūrėjai, tad kurkime ją taip, kad ir kitam – artimui ir ne tik – būtų gera šalia tavęs gyventi.
Ką patartum dabartiniams Jono Jablonskio gimnazijos mokiniams?
Aš jiems taip nuoširdžiai pavydžiu… Tiesiog džiaugtis, neskubėt suaugti, pabūti tais vaikais, nerūpestingais jaunuoliais, įvertinti kiekvieną akimirką, pasiimti iš mokyklos ir mokytojų viską, ką jie tik siūlo, bandyti ir bandyti, ir bandyti… Tiesiog kaupti kuo didesnę gyvenimišką ir akademinę patirtį, ji pravers vis dažniau, nei dabar gali atrodyti.