Vos tik įžengėme į pavaduotojos, matematikos mokytojos ir uniformų kontroliavimo meistrės Nijolės Bakšienės kabinetą ir paprašėme duoti interviu naujam mokyklos žurnalui, mokytoja linksmai paklausė: „Ir vėl?“ O mes tvirtai atsakėme: „Taip“! N. Bakšienė yra viena mėgstamiausių Jono Jablonskio gimnazijos mokytojų. Pavaduotoja Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje dirba jau 26-erius metus, šiame interviu ji pasidalijo savo asmeniniais išgyvenimais, požiūriu ir humoro jausmu.
Turbūt visi vaikystėje turėjo savo idealą, kas buvo Jūsų?
Tėvas (atsidūsta). Jis buvo puikus mokytojas, labai geras psichologas, puikiai sužaisdavo tam tikrose situacijose. Kaip ir su rūkymu lygiai taip pat. Mečiau dėl to, kad padėjo tėvas. Abudu parūkėm. (juokiasi) Ir aš po to išvažiavau į Vilnių: tą pačią akimirką – tam prireikė tik vieno sakinio. Po jo mirties, kai man buvo 22 metai, aš neberūkau, per tą laikotarpį cigaretę buvau paėmusi tik tris kartus. Vieną kartą, kai vyresnysis sūnus gulėjo reanimacijoj, antrą kartą, kai auklėtinė tekėjo 12 klasėje ir pamačiau jos vyrą (juokiasi). Ir linkėjimą pasakiau jam į ausį. Trečią kartą visai neseniai, prieš metus, kai jaunesniajam sūnui sumušė veidą ir man paskambino iš reanimacijos.
Kokia buvo Jūsų mėgstamiausia pamoka vaikystėje?
Biologija. Labai domėjausi ichteologija ir labai norėjau tai studijuoti, bet buvo įmanoma tik vieninteliam mieste – Tarybų Sąjungos Charkove. Tėvai neišleido. Tada aš išvažiavau į Vilnių.
Ką prisimenate iš savo abitūros?
(Lengvas atodūsis) Nepatenkinamą elgesį.
Kodėl pasirinkote mokytojo darbą?
Susiginčijau su bendraklasiu, kad įstosiu į matematiką laikydama tik du egzaminus. Tada, aišku, buvo madinga laikyti keturis. Abu egzaminus išlaikiau penketais, tuomet tai buvo aukščiausias įvertinimas, ir buvau priimta. O dar vienas dalykas… Mano sūnui buvo dveji metukai ir man reikėjo rinktis, kur aš eisiu dirbt: ar į pieno kombinatą varškės cecho pamainos viršininke, ar į mokyklą. Aš pasirinkau mokyklą, nusprendžiau, kad mokykloje būsiu laisvesnė. Pasirodo, ne, nes visą gyvenimą mokausi.
Kada buvo Jūsų pirmoji diena Jono Jablonskio gimnazijoje, galbūt atsimenate pirmąją darbo savaitę?
1989 metais… (kvatoja) Žinoma, turėjau labai įdomius auklėtinius. Jie visiškai nesimokė, o aš eidavau pas juos į namus tikrinti namų darbų.
Koks, Jūsų manymu, yra geriausias būdas išauklėti nedrausmingus mokinius?
Pirmiausia priversti tėvus, kad auklėtų savo vaikus, o mokykla nėra perauklėjimo institucija, tam yra tam tikra įstaiga Technikos gatvėje.
Kokie yra trys dalykai, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas jablonskietis?
Pirmiausiai, kad jie yra ruošiami ateičiai. Uniforma reikalaujama dėl to, kad jie žinotų, kokie jie turi būti įmonių vadovai. Antra, kad reikia mokytis ir nepraleidinėti pamokų, nes jie bus vadovai ir jiems teks pareigingai valdyti savo įmones. Trečia, niekada nepamiršti, kad šalia yra klasės draugas, kuriam kartais yra reikalinga pagalba, tiek socialinė, tiek susijusi su mokslais.
Tai mūsų gimnazija augina vadovus?
Taip, aišku. Ne bomžus…. (juokiasi)
Kokia Jūsų mėgstamiausia vieta Jablonskio gimnazijoje?
Aišku, kad 405 matematikos kabinetas, o kas daugiau galėtų būti?
Koks Jūsų mėgstamiausias sportas?
Penktadieninė pirtis ir šuolis į tvenkinį.
Kokie trys faktai apie jus labiausiai stebina aplinkinius?
Kandis esu! (Gardžiai nusijuokia). Taip pat visiems nuostabą kelia, kad mokausi iš naujo. Švietimo vadybą dabar mokausi! Magistrantūros studijos, VDU. Ir neseniai egzaminą laikiau. 10 gavau. Visi stebisi, kas gi tokiame amžiuje mokosi? O aš pradėjau pernai visai netikėtai, šiemet jau nėra kur dėtis – reikia baigti. Antra, tai visi dabar tikisi, kad aš, aišku, eisiu tikrinti pamokų. Trečias dalykas, tai nepakenčiu netvarkingų žmonių ir melagių, dviveidžių, kaip aš sakau, su socialinio „aš“ kauke.
Kuri šalis pasaulyje Jums geriausia?
Lietuva. Mėlynas Nemuno vingis, gintarinė Palanga… Pati gražiausia šalis, visur, kur važiavau, norisi visada sugrįžti. Kad ir kur bebūtum, pasigendi savo žmonių, kitoks žvilgsnis. Nors ir visi sako , kad mūsų žmonės vaikšto paniurę. Pavyzdžiui, aš grįžau iš Danijos, vaikštau su „cheese‘u“ dantyse ir visi nesupranta, kas nutiko, kodėl aš tokia išsivėpus. O aš ten pabuvau kelias savaites, pagyvenau šeimoje, ir kaip malonu, kad eini ir sutinki žmogų su „cheese‘u“. Bet šiaip mūsų kraštas ypatingai gražus, nesunaikintas, tiesiog neįėjo tas kosmopolitiškumas į gamtą, dar likę gamtos kampeliai nepaliesti.
Kaip skamba tobulos atostogos?
Tobulos atostogos? Be tvarkaraščių darymo… (juokiasi)
Jeigu vyktumėte į negyvenamą salą ir galėtumėte pasiimti vieną dalyką, ką pasiimtumėte?
Vyrą. Viską darytų, sakytų: „Mažyte, ką tau dar atnešti, kuo tau dar padėti.“ Po 37-erių gyvenimo metų dar vis mažytė esu. (juokiasi)
Kas yra jūsų pagrindinis hobis ir ar užtenka jam laiko?
Maisto ruošimas, gaminimas. Paklauskit raštinėj, kiekvieną savaitę valgo mano pyragus.
Esate vyturys ar pelėda?
Vyturys, bet kai reikia, galiu būti ir pelėda.
Koks yra Jūsų mėgstamiausias drabužis?
Džinsai (juokiasi). O jūs ką, galvojat – kostiumėlis? Man tai buvo tiesiog įskiepyta, kai vyras mokėsi ambasadorių mokykloj.
Koks yra Jūsų gyvenimo moto?
Gyventi taip, kad nebūtų gėda atsisukus atgal. Kad pamatytum gyvenimą kaip mišką, kuriame yra be galo daug įvairių gyvių ir trys stichijos: oro, vandens ir ugnies. Oro stichija – vėjas pučia iš įvairių pusių ir tau atneša visokius netikėtumus ir kaip tu sugebi išsisukti, tave įmeta į ugnį – ar tu sugebi išlipti, tave įmetą į vandenį – ar tu sugebi išplaukti. Ir jeigu tu dar sugebi sutikti tris išmintingus žmonės, vadinasi, gyvenai ne beprasmį gyvenimą.
Koks Jums yra įsimintiniausias atsiminimas mokykloje?
Man auklėtiniai išleistuvėms atvežė baltą nuotakos suknelę. Ne nuotakos, šiaip suknelė buvo balta. Auklėtinė padarė šukuoseną su pakalnutėmis. Visas eskortas mano buvusių auklėtinių palydėjo iš kirpyklos. Žinojo, kad bevažiuodama galėjau išsiplauti galvą ir persirengti. Kai atėjau į mokyklą, mane pamatė Gylys ir jo veido išraiška buvo (plyšta juoku) tokia: „Ką – į vestuves atvažiavai?“