Šiandien pokalbių su mokytojais kolekciją JJG Balso žurnalas papildo dar vienu interviu – šį kartą kalbamės su biologijos mokytoja Elena Gedviliene.
Papasakokite, kodėl pasirinkote mokytojos profesiją?
Iš tiesų gyvenimą norėjau susieti su medicina, tačiau tuomet, kai baigiau kaimo vidurinę mokyklą Telšių rajone, Luokėje, įstoti į mediciną be specialaus pasiruošimo pas Kauno specialistus, buvo misija neįmanoma… Taigi, nusprendžiau sekti chemijos-biologijos mokytojos, mano auklėtojos, pėdomis.
Kodėl biologijos sritis?
Gamtamoksliai dalykai labai patiko ir sekėsi. Galbūt dėl to, kad turėjau reiklias ir griežtas mokytojas. Pagarba Joms! Be to, kas gali būti įdomiau už aplinką, kurioje gyvename, už žmogaus pažinimo galimybes? Pagaliau už bendravimą su jaunais žmonėmis, kurie trokšta patirti pažinimo džiaugsmą, ruošiasi pasirinkti savo gyvenimo kelią? Tad įstojau į penkerių metų chemijos-biologijos studijas Vilniaus Valstybiniame pedagoginiame institute. Konkursas buvo trys į vieną vietą!
Kaip Jus profesija atvedė į Jablonskio gimnaziją?
Dar studijų metais 4-ame ir 5-ame kursuose pedagoginę praktiką atlikau Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje, kuri tuo metu buvo labai prestižinė! Manau, kad pasirodžiau „gražiai“, nes, baigdama studijas, gavau pasiūlymą dirbti šioje gimnazijoje! Tai buvo labai seniai – 1984 metais.! O dangau! Jau 32 metai, kai aš čia!
Per tiek čia praleistų metų tikriausiai esate labai ,,prisirišusi’’ prie gimnazijos. Be abejonės, turite ir mėgstamiausią vietą.
Galiu drąsiai teigti, kad čia – antrieji mano namai! Čia mokėsi ir mano dukra Akvilė bei sūnus Martynas. Mes – JJG fanai! Taip pat, be abejo, esu labai dėkinga savo kolegoms, kad buvo tolerantiški ir nuostabūs mano vaikų mokytojai. AČIŪ!
Kai sakau „namai“, tai tą ir reiškia. Jie labai pasikeitę, išgražėję, pasidarę jaukesni. Mėgstamiausia vieta – biologijos kabinetas (Nr.217) – gimnazijos centre! Manau, kad jis mielas ir mokiniams, nes čia visada šilta, jauku, daug gėlių ir tikrai kvepia namais – bent jau taip sako vaikai. Čia kalbame, diskutuojame, juokaujame, mokomės, kaip gyventi, kad būtum sveikas, gerai jaustumeis, suprastum save ir aplinką. Kitaip sakant, santarvėje su savimi ir aplinka. Tą byloja ir žodžiai prieš klasę: „Mes nepaveldėjome Žemės iš savo tėvų, o paėmėm skolon iš savo vaikų. Tad tausokime ją!“.
Koks įvykis šioje gimnazijoje labiausiai įstrigo atmintyje?
Pirmoji Rugsėjo 1-osios šventė 1984 metais. Atėjusi į mokyklą, radau 301 kabinetą tuščią. Seni varstomomis lentomis suolai stovėjo koridoriuje. Tuo metu tai buvo „automobilizmo“ klasė, kurioje buvo daug mašinų važiuoklių ir kitų įstabių „neatpažintų objektų“. Manęs – jaunos, gražios ir išsigandusios, laukė 38 penktokai ir keliolika pasimetusių jų tėvelių… Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai ir šventė įvyko. Dabar tų penktokėlių jau ir vaikai baigę mūsų gimnaziją. Atrodo, kad nieko ir nebuvo. Kuo sunkiau, tuo geriau…
Kokia Jūs pati buvote, kai mokėtės gimnazijoje? Gal yra koks įvykis, dėl kurio esate atsidūrusi direktoriaus kabinete ant kilimėlio?
Mano gimtoji Luokė yra prie Šatrijos kalno, kur siautėjo Tadas Blinda. Mokykloje mokėsi apie 700 mokinių. Gyvenimas buvo nuostabus, nes dalyvavau etnografiniame ansamblyje, dainavau, šokau, grojau gitara, žaidžiau krepšinį, „raganavau“ ant Šatrijos kalno, ir ko tik nedariau… (juokiasi). Nebuvau labai problematiška, o tiesiog truputėlį „pašėlusi“ panelė… Mokiausi puikiai, bet dešimtoje klasėje turėjau ne pavyzdingą, o patenkinamą elgesį už „aktyvų sudalyvavimą „afteryje“ po vienuoliktokų paskutinio skambučio“. Nieko blogo ten nebuvo, tiesiog bendraklasė išdavė, kad linksminomės. Labiausiai gėda buvo prieš tėvus, kurie visada didžiavosi manimi… Tačiau viskas: ir gera, ir bloga praeina. Dabar tik juokas ima iš tokių gyvenimo pamokų.
Todėl dabar labai puikiai suprantu jaunimą. Svarbu, kad viskas praeitų be liekamųjų reiškinių. Visos patirtys yra naudingos. Žinoma, jei blogas pamokas išmokstame. Iki šios dienos tai tebedarau. Nieko nereikia „bandyti“ daryti, reikia veikti! Gyvenimas per trumpas, kad „bandytum“. Reikia pamatuotai rizikuoti.
Tradicinio abiturientų susitikimo vedančioji su klasės draugu Remigijumi
Ar mylite savo darbą?
Manau, kad žinojimas, kas esu, ir yra meilė darbui. Esu tokia, kokia esu, ir nesutinku būti kuo nors kitu! Paradoksalu, tačiau savo ribų suvokimas išlaisvina. Visiškai jas priėmusi, galiu savyje pažadinti kūrybiškumą, ypač po gerų atostogų!
Kaip praleidote šiais vasaros atostogas?
Kelionės – mano didžiausia aistra. Šiais metais per vasaros atostogas tik 5 dienas buvau namuose. Nuostabi Tenerifės sala su fantastiškais Loro ir Siamo parkais, Teidės ugnikalnis, Lietuvos pajūris, gimtinė, Druskininkai. Kai gera kompanija, geras oras, dviračiai, ką dar įdomiau sugalvosi, norint „įkrauti baterijas“ naujiems mokslo metams? Vėliau gali drąsiai pasakyti: „Yes, vėl nauji iššūkiai.“
Turkijoje
Amsterdamo aikštėje su anūku Gabrieliumi. „Balandžių užkalbėtoja“ – taip apie nuotrauką sako dukra Akvilė.
Tenerifėje (Ispanija)
Ką mėgstate veikti po sunkios darbo dienos?
Knygos, gėlių puoselėjimas – mano laisvalaikio veikla. Skaitau tiek lengvo turinio gyvenimiškus romanus (kur galima apsibliauti), tiek dvasinio tobulėjimo, žmogaus galimybių pažinimo knygas.
Kokią knygą rekomenduotumėt gimnazistams?
Savo ugdytiniams, ypač vyresniems, rekomenduočiau Eckhart Tolle „Naujoji žemė“, kurios moto: „Nubuskite ir siekite savo tikslų.“ Tai knyga, pasakojanti, kaip įveikti ,, ego” – netikrąjį ,,aš”. Mūsų ,,ego” sukuria disfunkciją, iš kurios kyla pyktis, pavydas ir kitos neigiamos būsenos, kurios žmogų daro nelaimingu. Ši „stalo knyga“ padės atsibusti iš tokios būsenos su nauja sąmone ir pradėti gyventi tikrą, pasitenkinimą teikiantį gyvenimą!
Kokiomis mintimis vadovaudamasi gyvenate?
Visur stengiuosi įžvelgti pozityvą, gėrį ir grožį. Net anūkas Gabrielis kartą davė man pastabą: „Močiute, tau visada viskas gražu, gerai, skanu…“ Pozityvas – variklis būti laimingai, geros nuotaikos, būti altruiste! Mane tai ir „veža“. Manau, tai mato ir mokiniai. „Jei negali padaryti ko nors gero, tai nors blogo nedaryk, ir tai jau bus gerai!“ Jei negali pakeisti situacijos, tenka keisti požiūrį. Čia padeda „neišoperuotas“ humoro jausmas. Reikia gebėti pasijuokti ir iš savęs, savo poelgių.
Ką Jūs manote apie dabartinius mokinius? Ko jiems palinkėtumėt?
Kartais būna ir taip, kad kalbiesi su tėvais dėl vaiko elgesio ir pasigaili… Pasirodo, kad vaikas labai geras, nes iš tėvų išgirsti, kad „trukdai jiems dirbti…“ O mokytojas, supranti, „linksminasi, pramogauja“, bandydamas pagerinti mokymo procesą jo vaikui ir kitiems klasėje… Suprantama, tai procesas, ir nieko čia nepadarysi: „Yra kaip yra“. Tad gimnazistams palinkėčiau – nebūti vartotojais! Tai labiausiai man nepatinka „Z“ kartoje.
Jei galėtumėt pasikviesti kartu papietauti bet kurį pasaulio žmogų, kas jis būtų?
Pietauti šiandien pasikviesčiau gerbiamą kunigą Vilių Sikorskį, kurio įžvalgių pamokslų sekmadieniais klausausi Pažaislio vienuolyno bažnyčioje.
Ar norėtumėt būti garsi, gerai žinoma visoje šalyje?
Būti „garsia“, plačiąja prasme, tikrai nenoriu. Jaučiuosi pakankamai „žinoma“ dėl savo profesinių gebėjimų, palydėtų iš gimnazijos net penkių laidų ugdytinių, jų tėvelių įvertinimų ir t.t. Čia kaip akmenuko pliumptelėjimas į ežero vandenį: pasklinda daug ratilų. Stengiuosi, kad tie ratilai būtų teisingi ir taisyklingi.
Kokių žmonių nemėgstate?
Nemėgstu paniurėlių, įtarių ir „šizuojančių” žmonių.
Ką patartumėte abiturientams, pradedantiems savarankišką gyvenimo kelią?
Man patinka būti santarvėje su kitais ir pačiai su savimi. Jaučiuosi gerai, kai savo poelgiais išreiškiu, kas esu. Gyvenimas – tai žaidimas, todėl drįstu žaisti. Darydama gera kitiems, darau gera ir sau, jaučiu moralinį pasitenkinimą. Visa, kas mums nutinka – ir geri, ir blogi dalykai, ir džiaugsmai, ir dramos, įvyksta dėl vieno slapto tikslo – pažadinti mūsų sąmonę, nes tik taip iš tikrųjų tampame savimi, o ne kažkieno tarnais! Tą suprasti ir įvertinti – reikėjo nugyventi visą pusšimtį metų! (juokiasi).