,,Darau tai, kas man patinka, o dar man pinigų už tai moka”,- šypsosi Eimutis Kvoščiauskas, žymus lietuvių aktorius, neseniai viešėjęs mūsų gimnazijoje ir po susitikimo sutikęs pasidalinti interviu. Aktorių kalbino JJG Balso žurnalistė Darija Urbanavičiūtė.
Ar būdamas vaiku svajojote tapti aktoriumi?
Taip, nuo mažens. Kai tik pradėjau save analizuoti, išgirdęs apie teatrą ir aktorystę, žinojau, kad noriu būti aktoriumi. Žinoma, besimokydamas mokykloje norėjau būti ir barmenu, ir kranistu, tačiau beveik visą laiką lydėjo mintis, kad noriu būti aktoriumi.
Kokia yra didžiausia dovana, kurią jums padovanojo aktorystė?
Tikriausiai tai būtų žmonių džiuginimas, kurį aš skleidžiu kitiems darydamas tai, ką mėgstu. Kartais pagalvoju sau: ,,Darau tai, kas man patinka, o dar man pinigų už tai moka.”
Ar savo karjeroje susiduriate su scenos baime?
Taip, visada. Prieš premjerą, ir net dabar, vis dar jaudinuosi. Žinoma, kai pradėjau daugiau vaidinti, tas jaudulys blėso. Bet vienu metu buvo toks etapas, kai pradėjau vesti renginius. Tada net jei ir mokėdavau tekstą ir turėdavau ką pasakyti, pradėdavo drebėti rankos, su savimi visiškai nesusitvarkydavau, tačiau, regis, pavyko išsikapstyti iš tos baimės.
Nuo ko prasidėjo jūsų aktoriaus karjera?
Augau ūkininkų šeimoje, tad tėtis įsivaizdavo, kad seksiu jo pėdomis. Tačiau neprieštaravo mano svajonei – tapti aktoriumi. Baigęs mokyklą, galvojau stoti į Kaune esančias studijas, tačiau ten studentų nerinko, bet rinko Vilniuje. Netikėjau, kad man pavyks, bet įstojau. Ten viskas ir prasidėjo.
Kaip prisimenate savo pirmuosius aktoriaus metus?
Pati pradžia nebuvo lengva. Žinoma, taip, tu vaidini Vilniuje, pas Gintarą Varną, dirbi Kauno dramos teatre, bet ta ,,karūna ant galvos” tikrai kišo koją. Spektaklių vienas, du, o alga maža. Todėl, kai jaučiausi kaip su ta ,,karūna ant galvos”, neleidau sau nei jokiu barmenu ar padavėju dirbti, nors kiti kursiokai ir kolegos tai darė.
Ar buvo sunku pradėti mokytis aktorystės?
Manau, niekas nėra lengva. Tačiau kai esi nesubrendęs, tai viskas atrodo lengva, bet kai tik prasidėjo stojimai į aktorystės studijas, atsirado ir ta sunkioji dalis. Buvo daug repeticijų, reikėjo literatūrą nuosekliau mokytis ir skaityti, taip pat buvo bemiegių naktų. Na, buvo dalykų, kuriuos reikėjo paaukoti.
Ar manote, kad sulaukiate daug kritikos iš aplinkos?
Na, kaip ir kiekvienas žmogus, kuris pasirodys televizijoje ar scenoje, bus kritikuojamas. Tave žmonės komentuoja, į tave baksnoja. Šiais laikais bet koks pasisakymas socialinėse medijose gali būti nukreiptas prieš tave. Kaip ir minėjau, manau, kad ta kritika nuodija žmogų, bet reikia mokėti į visa tai reaguoti.
Jeigu dabar nebūtumėte aktoriumi, kaip manote, kokia jūsų profesija būtų dabar?
Manau, kad tai būtų kultūros renginių organizavimas. Bet vienas iš dalykų tai tikrai būtų susijęs su kelionėmis.
Ką patartumėte paaugliams, norintiems siekti aktoriaus karjeros?
Yra daug jaunų aktorių, kurie iš tiesų gali vaidinti nuostabiai, tačiau yra ta scenos ar kameros baimė, kurią reikia stengtis „pramušti” vien tik susidomėjus šia karjera. Taip pat, jeigu turite kokių sąsajų su užsienio kalba, siūlyčiau bandyti stoti į tą šalį, net jei tai būtų Kinija. Ten yra didžiulės kino industrijos, kurios suteikia daug galimybių jauniems aktoriams.
Ačiū už pokalbį.
Aktorių kalbino JJG Balso žurnalistė Darija Urbanavičiūtė.