Ar yra tokių pamokų, kokių norėtume?
Dažnai mokiniai ko nors ieško pamokose, o mokytojai iš jų išgirsta brandžių, protingų ir aktualių minčių. „Empatija, išsilaisvinimas, teksto skaitymas padeda lavinti mokinių vaizduotę, o telefonas visiškai nereikalingas norint įsijausti į kūrinį“,- taip sako Beata ir Ugnė, sutikusios pasidalyti tema „Literatūros pamoka, apie kurią svajočiau“.
Nusikelkime į tokią pamoką, apie kurią galbūt dauguma iš mūsų pasvajojame!
Nieko negirdėti, tik lapų, gulinčių po mano batais, ką tik atsiskyrusių nuo medžių, aimanos. Ruduo yra pats puošniausias metų laikas. Na, ironiška, kad mėgaujamės vystančia gamta, kai patys vos išsilaikome nenuvytę. Pasakojama, jog lapai pūva ir, siekdami ilgaamžio poilsio, krinta vis greityn. Mano akyse jie šoka valsą. Jie atsisveikina su globotojais medžiais ir aistringai pasitinka laisvę. Galbūt teisinga yra pridurti, jog neturiu ką veikti, prisigalvodama tokių kvailysčių. Bet kas, jeigu ne kvailystės mus išlaiko jaunus ir laisvus? Šiomis mintimis užklydau į miškelį, pasipuošusį rudens grožybėmis. Štai čia ir aptikau minėtuosius lapų šokius. Gilės krito man į plikus, sušalusius delnus it iš dangaus. Pakėliau galvą, norėdama išsiaiškinti, kas gi mane apdovanojo šiais ąžuolo užaugintais vaisiais? Už margų lapų tyliai krebždėjo voveraitė. Tarp dantų ji įsikandusi globojo gilę, tad nusprendžiau, jog tai šios sumanymas buvo pašmaikštauti.
Aš visada tryškau smalsumu, tad sumąsčiau sekti voveraitės pėdomis. Ji šuoliavo nuo vienos šakos ant kitos taip greitai, jog aš vos spėjau ją vytis. Suklupau, galbūt ji sprunka nuo manęs? Staiga šoklė nusuko į dešinę pusę ir prapuolė. Sutrikau, nebežinojau ką daryti, kaip elgtis. Kur ji dingo? Jaudulys ne numalšino mano smalsumo, o jį nepaprastai sužadino. Atsargiais žingsniais pėdinau tuo pačiu keliu, kuriuo straksėjo manoji gidė prieš pradingdama. Apsidairiau aplink, nieko keisto nebuvo – medžiai vis dar spalvoti, lapai iš lėto sklandė virš akių.
Trekšt! Aš kritau, skridau, mano plaukus taršė, kojas tampė ir neplanuotai atsiradau neregėtoje, o gal ir negyvenamoje vietoje. Pasirodo, tai buvo portalas į įspūdingiausią šalį. Abejingai apsižvalgiau. Viename šone kybojo išblukusi planeta. Ji buvo pilka, gumbuota ir daug mažesnė negu žemė. Ant viršaus stypsojo mažutis žmogelis su žvilgančiais it auksas plaukais. Kaip keista, šis vaizdas atrodo pažįstamas, bet negalėjau prisiminti, kur jį regėjusi. Po planeta stūksojo namelis arba sėdėjo mergaitė – nelabai supratau. Tai trobelė su šiaudiniu stogu, bet iš langų bei durų kyšojo milžiniškos rankos ir kojos. Sukikenau – ar kasdien matai tokį reginį?
Žingsnis po žingsnio ir turėjau atsidurti nežinioje, tik mano ranką pagriebė vyresnio amžiaus moteris. Nespėjau pratarti nė žodžio, išlementi nė minties, nes pajutau, kaip kylu į orą, vėjo nešama skrieju kaip lapas nuo medžio. Šioji prisistatė esanti Merė Popins. Štai dėl ko mano kojos nejaučia žemės, o virš galvos iškeltas juodas it kažkieno siela skėtis! Merė pasveikino mane, atvykusią į šią užslėptą šalį, kuri, pasak jos, vadinosi Literatūros kraštu. Ta mažoji voverėlė tikrai žinojo, kur lekia.
Ponia Popins mane nuskraidino iki namelio, kuriame buvo įstrigusi mergaitė. Jos veidas – baltas it sniegas, o akys, atrodo, tuoj iššoksiančios. Kas daugiau, jeigu tai ne Alisa iš Stebuklų šalies? Bet ką ji čia veikia, uždaryta ne savoje gimtinėje? Merė Popins neleido suteikti pagalbos vargstančiai mergaitei, nes sakė, jog ji rytoj turinti pati atrasti būdą išsilaisvinti. Pasirodė keista, bet nenorėjau sudrumsti ramybės ir žengti prieš ponios valią. Čia pievos buvo išpuoštos margiausiomis gėlėmis. Jos visos žydėjo ir šypsojosi man, o aš – joms. Vienų žiedlapius kuteno drugelių prisilietimai, o kitos maitino gražiąsias bitutes. Taip svajodamos išpėdinome iš Alisos sodo.
Mano akys užkliuvo už Gregoro – vabalo, nerandančio savo vietos. Jis gulėjo didžiulėje lovoje, kurioje nebuvo nei pagalvės, nei paklodžių. Tai mane sugraudino, nes knygą ,,Metamorfozės” buvau perskaičiusi daugybę kartų, bet niekada nesitikėjau išvysti tokį vaizdą. Pasiklausiau, ar galėčiau kelias dailias gėles paguldyti šalia vabalo. Merė Popins nenorėjo, jog atimčiau iš šių žaviųjų augalų gyvybės tik dėl to, kad papuoščiau dvesiantį vabalą.
Kaip bebūtų, vis dar iš galvos neiškrito neįprasta planeta, stūksojusi virš išsigandusios Alisos. Ar tai reiškia, jog menkas žmogelis, kuris ant viršaus stoviniavo, esąs pats Mažasis princas? Mano širdis vos neišsprūdo, kai aplankė tokia mintis. Maldavau ponią Popins, jog mane ten nuskraidintų, prašiau, kad leistų pamatyti išsvajotojo princo veidą. Įgrisau savo globotojai, bet jos širdis didesnė negu Asteroidas B-612 – pramintoji princo planeta – tad ji siekė išpildyti visas mano svajones. Vos sutilpome visi trys Mažojo princo gyvenvietėje. Šis buvo užsiėmęs baobabų kerojimu. Nuvargęs dejavo, jog visas užaugintas rožes kankina piktžolės, o jis nežino, kaip jų atsikratyti. Pagailo vargšo berniuko ir pasisiūliau padėti. Ir vėl Merė Popins man neleido įsiterpti. Minėjo, jog jis pats turi išsiaiškinti, kaip kovoti su negeraisiais augalais.
Nakvynei ponia Popins mane atsivedė į smuklę, kurioje kadaise naktį praleidęs žymusis Don Kichotas ir jo ginklanešys Sanša Pansa. Ji buvo sena, apžėlusi, bet jaukiai įrengta. Globotojai vos pradėjus snausti, sapnuoti pirmąjį sapną, gražesnį už šio krašto vaizdus, aš išsliūkinau su juoduoju skėčiu ir, sekdama žvaigždes, skubėjau pagelbėti literatūros atstovams. Pirmiausia aplankiau darbštųjį princą. Jam nupiešiau avelę, – tiksliau, dėžę, kurioje yra avelė, jog ši galėtų nukramtyti visas jam įniršį keliančias žoles. Princas buvo sužavėtas ir atsidėkojo puokšte jo planetoje užaugusių rožių. Jų spygliai pasidarė švelnūs it mamos prisilietimas, o žiedlapių meilus žvilgsnis paglostė mano sielą. Įkalbėjau Mažąjį princą kibtis už parankės ir vykti padėti kitiems, šioje neįprastoje šalyje gyvenantiesiems.
Na štai, brangusis Gregoras. Guli sau vienas, kankinasi. Priglaudžiau jam prie galvos gautas rožes, tegul padeda atrasti gilumoje šilumą ir išlaisvina iš visų šio padaro vidinių skausmų. Dar kartą padėjau galvą ant jo pilvo ir, pajausdama širdies plakimą, atsisveikinau. Nėra ko laukti, liko paskutinioji ir, tikriausiai, svarbiausioji dama. Sparčiai nuskriejome pas Alisą, nerangiai įkalintą trobelėje. Kiemelyje, margųjų gėlių pievoje, radome į lėkštutę įdėtą torto gabalėlį. Jį staigiai sumaitinome peraugusiai mergaitei ir ji akimirksniu sumažėjo, todėl iš trobos galėjo išsmukti be jokių sunkumų. Alisa pradėjo šokinėti iš laimės ir švilpauti, kaip tik bemokėjo. Lyg išgirdusi žinią, jos link atliuoksėjo ruda, blizgi voveraitė, kurią Alisa man įsakė sekti paskui ir tokiu būdu grįžti į savąjį kraštą. Atsisveikinau su šiais nuostabiais veikėjais, padėkojau, jog leido man dar kartą pasijausti vaiku. Jie širdyje liko mano herojai, o aš – jų.
Nusekiau mišku Alisos draugę voveraitę. Grįžau į vietą, nuo kurios prasidėjo visa literatūrinė pažintis. Po tokios turiningos dienos buvau labai išvargusi, tačiau nuovargis netrukdė mėgautis keliu namo. Prieš mane atsivėrė gražiausia spalvų paletė, sukurta šokio žingsneliu skriejančių lapų. Kaip paprasta yra išlaisvinti savo vaizduotę ir pasileisti į laukus, bėgti greičiau už vėją, šokti su lapais. Išsitraukiau knygą ,,Alisa Stebuklų šalyje”, atsisėdau po medžiu ir pradėjau versti puslapius, iki kol juose atsiradau. Gražu žiūrėti, kaip žmogus pamilsta literatūrą dar nežinodamas, jog yra jos dalis. Šalia manęs vis dar pūpsojo juodasis skėtis. Buvo aišku, jog tai ne paskutinė mano kelionė į Literatūros kraštą.
Beata Pieškutė, II dk klasė
Literatūros pamokos – vienos iš mano mėgstamiausių, mano manymu, gan dažnai reikalaujančios kūrybiškumo ir kritinio mąstymo. Pati labai mėgstu kurti ir turiu gana lakią vaizduotę, o štai taip atrodytų mano svajonių literatūros pamoka.
Klasėje skaitome trumpą pasakėlę apie užburtą mišką, į kurį kas įeina, daugiau nebeišeina. Staiga pasigirsta garsus „pokšt!”, o aš – pasakų šalyje! Jaučiuosi nuostabiai, taigi, būdama maža, visada svajojau kada nors pati atsidurti pasakoje. Na, džiaugsmas tęsėsi neilgai. Supratusi, kad teks leistis į nuotykį, turbūt ir į patį užburtąjį mišką, o iš čia pasprukti, skubiai apsidairiau ir ieškojau kokių nors užuominų. Galbūt penkias minutes vaikščiojau dideliame lauke, kuriame augo neapsakomo grožio gėlės: vienos stiebėsi iki pat debesų, kitos buvo mano ūgio, o spalvos, ak, kokios ryškios. Pagaliau priėjau prie aukšto ąžuolo, kuris buvo lauko gale, ir jis prašneko:
– O, gražioji mergaite, išdrįsusi žengti laukan, ieškoti didžiosios miško paslapties. Atsakyk į mano klausimą ir aš tau pasakysiu, kaip patekti į mišką.
Aišku, aš truputį išsigandau išgirdusi medį kalbant, bet tada prisiminiau, kad čia pasaka. Pasakose būna visko.
– Na, gerai, – truputį apmąsčiusi atsakiau ąžuolui, – atsakysiu į tavo klausimą.
– Puiku! – su džiaugsmu pasakė ąžuolas. – Taigi, klausimas tau: kaip baigėsi knyga „Mažasis princas”?
Atrodo, toks lengvas klausimas, bet… užkrito! „Nagi, šią knygą skaitei penktoje klasėje, žinai atsakymą!” Šiek tiek save paraginusi, truputį smegenis pakrapščiusi, prisiminiau atsakymą.
– Knygos pabaigoje jis grįžo į savo planetą!
– Teisingai! Dabar gali leistis kelionėn ir ieškoti paslapties, slypinčios užburtajame miške. Už manęs – auksiniai vartai, kurie atsidaro tik ištarus burtažodį. Prieik prie jų ir pasakyk žodį „rožė”.
Ąžuolui padėkojau ir iškart pasileidau bėgti prie vartų, nesulaukdama nuotykių pradžios. Pribėgusi prie jų, vos nenualpau, kai pamačiau grandiozinius, neapsakomo grožio vartus, tviskančius saulės šviesoje, laukiančius, kol kažkas juos atidarys. Priėjusi šiek tiek arčiau, ištariau burtažodį ir vartai lėtai, tačiau grakščiai atsidarė ir buvo matyti tamsusis miškas. Su baime įžengiau, pasirengusi sužinoti miško paslaptį ir išsiaiškinti, kodėl niekas iš šio miško dar nebuvo išėjęs. „Man viskas bus gerai, čia nėra jokių pavojų“, – bandžiau įtikinti save.
Iš tikrųjų tai buvo tiesa. Jokie pavojai man negrėsė, juk čia pasaka. Aš tiesiog labai bijojau tamsos, o šiame miške vos galima ką nors matyti, net ir prieš nosį esantį taką. Taip su baime ir sekiau tamsos žingsniais. Eidama sutikau įdomių būtybių. Jos buvo mažos, tamsoje švytėjo, atrodė lyg fėjos ir padėjo man nugalėti baimę. Jų pagalba sugebėjau pasiekti stebuklingąjį miško ežerėlį. Tik prisiartinus prie jo, fėjos dingo. Gal jos egzistavo tik mano vaizduotėje? Na, nesvarbu, aš pasiekiau kitą miško dalį ir toliau tęsiau savo kelionę.
Ežerėlis atrodė magiškai. Jis blizgėjo, jo vanduo buvo šiltas ir atrodė, lyg jis mane kviečia įlipti vidun. Buvau truputį abejinga – kodėl turiu lipti į ežerą su drabužiais? Išlipusi sušalsiu! Apsidairiusi, ar nėra kito kelio, supratau, kad teks šiuo ežerėliu pasitikėti. Lėtai, mažais žingsneliais įlipau. Pasirodo, mano drabužiai nesušlapo. Jis tikrai yra magiškas! Nieko nepajutau, bet jau buvau po vandeniu ir vis tiek galėjau kvėpuoti ir kalbėti. Kaip keista… Leisdamasi žemyn į dugną, mačiau Jūratės gintaro pilį, kuri atrodė nuostabiai. Gaila, negalėjau jos aplankyti. Ir staiga viskas aptemo. Neilgai, gal tik sekundei, bet kai atsirado šviesa, aš vėl buvau miške. Tačiau jis atrodė kitaip, nebebuvo tamsos, visur žydėjo gėlės, iš tolo matėsi miško gyventojai: kiškiai, lapės, vilkai, o už manęs – durys. Apėjau aplinkui, daugiau nieko nematyti, todėl nusprendžiau pasibelsti. Gal kas nors atidarys? Pasibeldžiau, minutėlę teko palaukti, tik tada išgirdau švelnų balsą:
– Ak, kaip man liūdna… Kur mano mylimasis Tristanas? Kodėl jis man nieko nepraneša? Ar jis mane tebemyli?
„Ar tai verkianti Izolda, pasiilgusi Tristano?”- pagalvojau sau.
– Izolda, tavo Tristanas Velse, laukia tavęs! Laukia, kol tu jį aplankysi. Skubėk! Jam nebeliko daug laiko.
„Jis manęs laukia? Mano Tristanas? Gerai! Skubu kuo greičiausiai ten nuvykti.“
Ir durys atsidarė. Izoldos aš nepamačiau, bet buvau laiminga, žinodama, kad jai padėjau kuo greičiau iškeliauti pas savo mylimąjį. Tikiuosi, ji spės pas jį nuvykti…
Įėjus pro duris vos buvo įmanoma ką nors pamatyti. Šviesa buvo tokia ryški, kad teko užsimerkti. Po kelių minučių akys priprato ir aš atsimerkiau. Tai buvo labai ilgas koridorius, o jo gale… Na, tiek toli neįžiūrėjau, bet, aišku, tikėjausi, kad aš artėju prie miško vidurio, kur slypi didžioji paslaptis. Kuo toliau ėjau, tuo įdomiau darėsi. Ant koridoriaus sienų buvo rodomos pasakos, kurias sekė man mama, vaidinimai knygų, kurias skaičiau mokykloje. Ten buvo ir Romeo bei Džuljeta, Raudonkepuraitė, Trys Paršiukai, Don Kichotas, ir netgi Pagrandukas. Viskas atrodė taip gražiai, retkarčiais net sustodavau pažiūrėti rodomų vaizdų: Don Kichotas ieško nuotykių, Raudonkepuraitė ruošiasi aplankyti savo močiutę ir dar daug kitų. Jau gan ilgai einu. Atrodo, koridorius niekada nesibaigs, tačiau aš nepykčiau. Nejaučiau jokio nuovargio ir vaikščioti čia man patiko. Pagaliau, gal po valandos su puse, pasiekiau koridoriaus galą, kur buvo dar vieni vartai. Šį kartą jie buvo krištoliniai ir ne tokie dideli, o prie jų daužėsi slibinas. Jis saugojo vartus, tačiau aš jo nebijojau. Jis man maloniai ištarė:
– Sveikinu! Naudodamasi savo puikiomis žiniomis bei patirtimi, tu pasiekei krištolo vartus. Perėjusi per juos, sužinosi, kas slypi miško širdyje, bet prieš tai aš užduosiu tau paskutinį šios kelionės klausimą.
– Oho! Po tokios ilgos kelionės, tiek daug vaikščiojimo aš pagaliau pasieksiu savo tikslą! Gerai, aš pasiryžusi atsakyti į jūsų klausimą!
– Puikumėlis, – žvengdamas pasakė slibinas. – Kaip Dzeusas nubaudė Prometėją?
– Prometėjas buvo nubaustas labai žiauriai… Dzeusas įsakė jį prirakinti prie uolos, kur jo kepenis kiekvieną dieną lesdavo erelis. Prometėjas buvo nemirtingas, todėl kepenys vis ataugdavo ir jis labai ilgą laiką kankinosi.
– Taip, teisingai. Savo puikiomis žiniomis atvėrei vartus į tamsiojo miško paslaptį. Kol kas niekas dar nebuvo tiek daug nuėjęs. Sveikinu!
Su džiaugsmu apkabinau slibiną ir jam padėkojau. Vartai sugirgždėjo ir per juos perėjus atsivėrė vaizdas į oazę. Viduryje žaliuojančios oazės ant marmurinio staliuko gulėjo atversta knyga. Akmenimis grįstas takas vedė staliuko link. Ėjau lėtai, neskubėdama jo link. Mano širdis plakė pašėlusiu greičiu, nežinojau, kas toje knygoje, galvoje vienu metu sukosi milijonas minčių, aš buvau labai susijaudinusi. Priėjusi paėmiau knygą į rankas ir supratau, kad tai IŠMINTIES KNYGA. Šioje knygoje radau atsakymus į visus prieš tai pateiktus klausimus. Tereikėjo sugalvoti klausimą ir atsivertus knygą perskaityti atsakymą.
Aš buvau be galo laiminga, radusi tokį lobį. Staiga vėl išgirdau pažįstamą „pokšt”. Atsimerkiau, žiūriu – vėl esu literatūros pamokoje. Ar tai buvo tik sapnas? Ne, nemanau. Viskas atrodė per daug tikra. Galbūt ir kiti pabuvojo pasakų šalyje, tik kitokius lobius rado? Na, o mes pamokoje ir toliau skaitėme trumpas pasakėles apie stebuklingus miškus, lyg nieko nebūtų įvykę.
Ugnė Januškevičiūtė, II dk klasė