Galėtume rasti daug žmonių, besilankančių pas psichologą. Gal net patys esame vieni iš jų. Deja, garsiai pasisakančių apie tai— tik keletas. Kodėl tokioje tobulėjančioje valstybėje eiti pas psichologą, psichiatrą ar lankyti psichoterapijos užsiėmimus vis dar yra gėda?
Manau, visa tai susiję su Lietuvos istorija. Sovietmečiu buvo priimta teigti, kad šalyje gyvena tik sveiki, neturintys problemų žmonės. Sergantys žmonės buvo tiesiog izoliuojami, kad būtų sukurtas menamai stiprios valstybės, kur gyvena tik ,,normalūs‘‘ žmonės, įvaizdis. Visa tai liko mūsų senelių, tėvų praeityje. Dabartinės kartos į situaciją žvelgia kiek kitaip. Atsiranda vis daugiau tolerantiškų žmonių, suprantančių, kad dvasios ligos yra lygiai tokios pat pavojingos kaip ir fizinės, ir jas reikia gydyti. Deja, ir šiandien yra manančių, kad dvasios ligos — silpno žmogaus išsigalvotos ligos.
Galėtume plačiau panagrinėti priežastis, kodėl taip yra. Yra žmonių, manančių: ,,Kam mokėti psichologui, jei galima pasikalbėti su draugu?‘‘. Žinoma, artimas draugas visada padės nelaimėje, tačiau jei yra svarbi problema, ją išspręsti efektyviau galėtų tos srities specialistas. Juk ir pačiam geriausiam draugui nenorėtum taip tiksliai ir smulkiai atskleisti savo vidaus, kaip galėtum tai padaryti psichologo kabinete. Antra grupė žmonių teigia, kad pas psichologus eina tik silpni žmonės, nes stiprūs patys susitvarko su savo problemomis. Tai yra labai neteisingas požiūris. Dažnai manome, kad tik stiprus žmogus gali pats įveikti savo problemas, kitam jų neužkraudamas. Tai yra labai tvirtas mumyse įaugęs stereotipas. Visi esame unikalūs ir tos pačios problemos yra skirtingos, tačiau jei nebijosime jų pripažinti, išdrįsime prašyti pagalbos, tai bus pats geriausias būdas tapti laimingam. Dar viena klaidinga nuomonė, kad psichologai yra parengę atsakymus į visus klausimus, kylančius sprendžiant mūsų gyvenimo problemas. Dažnas pagalvoja, kad jei jau sėdime psichologo kabinete, išėję iš jo nebeturėsime problemų. Deja, taip nėra… Psichologas nėra magas, jis nepasakys tikslaus problemos sprendimo būdo, bet jis visada užduos tokių klausimų, į kuriuos atsakyti galėtume tik patys. Taip po truputėlį išspręstume savo problemas. Taigi stereotipų laikymasis dažnai psichologines problemas tik paaštrina.
Ar kreiptis pagalbos į specialistą, ar ne, dažnai lemia ir mūsų charakteris. Daugelis nėra tokie drąsūs, kad galėtų kreiptis pagalbos į psichologą. Juos galbūt padrąsintų žymių žmonių, kurie viešai pasakoja, kad ne kartą lankėsi pas psichologą, patirtis. Gerai, kad jie tai daro viešai, nes padeda kai kuriems dvejojantiems apsispręsti. Juk kiekvieną kūno dalį gydo skirtingas specialistas, tad kodėl negalime kreiptis į sielos gydytoją— psichologą? Nepasiduok nuomonei, kad esi nenormalus, jei tu galvoji kitaip nei kiti, jei tu domiesi kitais dalykais. Jeigu vis tiek jautiesi nejaukiai tarp vadinamų normaliais žmonių, drąsiai turėtum prašyti psichologo pagalbos.
Taigi apibendrindama aptartas problemas, galėčiau teigti, kad tik jaučiantis pagarbą kitam, nemenkinantis kito dėl jo pasirinkimo žmogus yra tikras žmogus. Reikėtų suvokti, kad pasaulyje gyvename ne vieni, visi turime problemų, kurias būtina spręsti. Tikiuosi, kad dabartinės kartos padės pakeisti pasenusį požiūrį į sielos ligas, sugebės peržengti slenkstį ir sąmoningumo laiptais pakilę aukštyn, nebebijos pasakyti: aš turiu problemų ir norėdamas jas nugalėti lankausi pas psichologą.
Meda Bagdonavičiūtė, IIki2 gimnazijos klasės mokinė,
Žurnalistų klubo narė