-, , and -2021-03-21

Cinamono bandelės, šlapios lentos kvapas, pro trečio aukšto kabineto langą matomas saulėtekis virš Kauno centro — tai tik dalelė magiškų įspūdžių, kuriuos besimokydama Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje patyrė mūsų pašnekovė  Jūratė Motiejūnaitė , 1995 metais gimnaziją baigusi Kanados lietuvė,  anglų kalbos ir literatūros dėstytoja. Tęsdamas Jono Jablonskio gimnazijos 90-mečio metinėms skirtus susitikimus  Žurnalistų klubas parengė jautrų interviu su šia ypatinga asmenybe. Kviečiame skaityti – Jūratė pasakoja apie savo, dėstytojos, mokymo filosofiją, mokykloje lankytų  debatų klubo svarbą jos tolesniam   pasirinkimo keliui, gyvenimą didelėje multikultūrinėje šeimoje.

Susitikimo metu minėjote, kad mokykloje Jums labai nepatiko mokytis anglų kalbos ir gaudavote iš šio dalyko žemus įvertinimus. Tačiau pasikeitus anglų kalbos mokytojai susižavėjote šia kalba ir netgi ją studijavote. Koks, Jūsų manymu, turėtų būti mokytojas, kokiais metodais jis turėtų vadovautis, kad sugebėtų sudominti vaiką, kuris labai nemėgsta mokytojo dėstomo dalyko?

Dabar, kai auginu savo vaikus, truputį kitaip žiūriu į tą visą mokymąsi ir suprantu, kad buvo daug priežasčių, kodėl man prastai sekėsi. Didžiausias skirtumas tarp mano pirmų dviejų mokytojų buvo tas, kad antrajai rūpėjo, ką ir kodėl mes darėme, remdamasi tuo ji parinko savo dėstymo metodus. Man patiko skaityti, todėl ji man leisdavo skaityti ne vadovėlį, o angliškas pasakas. Ji kartu su mumis analizuodavo mūsų klaidas ir aiškindavo, kaip jų išvengti ateity. Man atrodo (tai nėra lengva), gera mokytoja ar mokytojas turi suprasti, kad mokinys (nesvarbu, ar vaikas, ar suaugęs) ir mokytoja(s) dalyvauja psichologiškai jautriame procese. Pavyzdžiui, kai kuriems mokiniams (ir mokytojams) klaidos sukelia stresą ir paniką.  Todėl jie reaguos į tą stresą kaip ir į bet kokį kitą stresą: pradės kovoti (nieko ta mokytoja nesupranta…), bėgs nuo jo (praleidinės  pamokas, kad nereikėtų rašyti testo) arba tiesiog vengs (ai, man anglų nesiseka, tai nėra prasmės stengtis). Jei mokytojai supras, kad testas yra ne mokinio asmenybės gerumo išmatavimas, o konkretaus mokinio konkrečios dienos konkrečių įgūdžių barometras, tiek mokymosi, tiek testavimo procesas bus lengvesnis. Aš stengiuosi naudotis Carolle Dwek filosofija, kuri propaguoja „growth mindset“ (augimo mentalitetą). Taip pat remiuosi Anot Dwek, kuri teigia, kad mes galim ir turim savo įgūdžius vystyti, juos auginti. Taip kai kurie įgūdžiai kaip tos pienės asfalte ima ir išdygsta pačios. Bet kitką galim vystyti. Taigi, mokytojai turėtų prisiminti, kad mokymasis yra procesas, kuris užima laiko ir reikalauja pastangų tiek iš mokytojų, tiek iš mokinių. Ir reikėtų tai paaiškinti mokiniams, kad  suprastų, kad jie nėra priešai, o tai tiesiog dvi mokymosi proceso dalys. Interaktyvios dėstymo priemonės, atitinkančios mokinių amžių, tai jau savaime suprantamas dalykas…

Minėjote, kad besimokydama mokykloje daug debatavote. Patyrėte ir išbandymų, ir smagių akimirkų. Kaip manote, ko dabar nebūtų jūsų gyvenime, jeigu nebūtumėte pasirinkusi šios veiklos? Trumpai tariant, ar svarbūs buvo  debatai planuojant tolesnę jūsų ateitį bei gyvenimo vizijas?

Tiesą pasakius, nelabai įsivaizduoju, kaip būtų susisukęs mano gyvenimas be debatų. Be tų akivaizdžių debatų pliusų, kurie visiems žinomi, manau, be jų  aš nebūčiau sustiprėjusi psichologiškai. Nors kalbėti saugioje aplinkoje man niekada nebuvo itin problemiška, debatai išmokė sudėlioti mintis, improvizuoti ir aiškiau save išreikšti. Tai darė įtaką ir renkantis profesiją, ir sėkmingai save realizuojant. Debatuose (ypač Lietuvoje) aš susipažinau su  daug labai kietų moterų. Tai dabar jas ir savo mamą galiu „kaltint“ savo nesibaigiančiu „multitaskin‘imu“. Tos moterys ir į tarptautines konferencijas važiuodavo, turnyrus organizuodavo, ir mokydavo, ir valgyt pagamindavo, ir dar daržus apravėdavo… Turbūt pati didžiausia debatų psichologinė pamoka man yra tai, kad tu niekada nežinai, kiek dar gali iš savęs išspausti. Turi tik 15 minučių pasiruošti? Ir ką, pasiruoši… Aišku, jei ne debatai, aš turbūt nebūčiau atsitrenkusi  į tą Kanadą. Jei ne debatai, gal mano pačios vaikai būtų ramesni ir nejaustų poreikio diskutuoti apie VISKĄ.

Lietuvybės tema Jums jautri. Gyvenate šeimoje, kur dera skirtingos kultūros. Jūsų vyras indų kilmės kanadietis, su kuriuo kartu auginate tris nuostabius vaikus. Pasakojote, kad namuose paminite visokių tautybių šventes. O kuri šventė yra Jūsų mėgstamiausia ir kodėl? Ar tai lietuviškos Užgavėnės, ar galbūt indiškas Baisakhi?

Dabar mano mėgstamiausia šventė yra Velykos, bet tikrai nežinau, kodėl. Turbūt labiausiai dėl to, kad oras šiltėja, gamta atsigauna, jaučiu, kad gamtoje vyksta  fizinis ir dvasinis atgimimas, artimas ir man. Deja, Albertoje, kur dabar gyvenu, Velykos nelabai pavasariškos būna. Dažniausiai dar būna daug sniego ir šalta. Bet tai netrukdo vaškuoti kiaušinius ir ridenti juos namuose.

Retas emigravęs į kitą šalį  taip puoselėja savo gimtąją kalbą ir jos neapleidžia.Taip  pat  minėjote, kad kiekvieną vasarą grįžusi į Lietuvą skubate pirkti išsiilgtos juodos duonos, o kokia Lietuvos vieta sukelia Jums tokį ilgesį?

Nežinau, ar retai žmonės puoselėja gimtąją kalbą. Manau, tai labai priklauso nuo asmeninės realybės ir charakterio. Kai kurie išspaudžia laiko, pavyzdžiui, gimtąja kalba su vaikais bendrauti nuolat… Kitiems  nepavyksta. Dar kitiems visa tai nerūpi, nes jų tikslas kuo greičiau prisitaikyti naujoje kultūroje ar šalyje. Man, net ir prisijaukinus Kanados dalį, vis vien žolė ne tokia žalia kaip Lietuvoj, ir vėjas ne toks švelnus. Turbūt bet kokia Lietuvos vieta yra atgaiva man, bet yra kelios magiškos vietos, kurias stengiuosi visuomet aplankyt. Labiausiai, aišku, savi namai sukelia ilgesį. Kauno senamiestis taip pat nuolat sapnuojasi, ir tempiuosi vaikus po senamiestį pasivaikščiot, nors jie nesupranta, ko. Tada pajūris… Magiškiausia man yra Juodkrantė, bet tinka bet koks gabalas pajūrio, kur  mažai žmonių ir daugiau miško. Žinoma, traukia ir miškas  prie ežero Nerealiai pakrauna medžių ošimas, tyla ir ramybė  gulint hamake prie kokio ežeriuko.

Be galo mylite Lietuvą, esate tautiškesnė ir patriotiškesnė nei Lietuvoje gyvenantys lietuviai. Galime pastebėti, kad dabartinis lietuvių literatūros kursas mokyklose yra sukurtas skatinti lietuvybę, bet dažnai ištinka atvirkščias efektas. Kokia yra Jūsų , kaip literatūros dėstytojos ir lietuvių išeivijos gerbėjos, nuomonė apie skaitomų knygų sarašą? Ar kažką jame keistumėte?

Hm… tiesą pasakius, nepakankamai žinau, kokiu sąrašu jus dabar mokytojai kankina  Faktas yra tai, kad mokykloj laiko yra gana mažai, o literatūros kūrinių vis daugėja ir keičiasi jų svarba. Kaip aš dažnai sakau savo studentams, kai mes analizuojame literatūrą, tai yra visiškai kitoks procesas nei skaitymas malonumui. Kai skaitom sau, skaitom skirtingais tikslais – kartais tam, kad pabėgtume nuo realybės, kartais tam, kad kažką išmoktume ar prisimintume. Skaitydami literatūros kūrinius per literatūros pamokas, siekiame kitų tikslų. Mes mokomės  kultūros istorijos, kalbos istorijos, žmonių ir socialinės bei asmeninės istorijos.  Kartu mokomės apie tai, kaip keitėsi pasaulis ir brendo žmonija. Pavyzdžiui, per kūrinius galime stebėti, kad romantizmas panašus į emocingą ir maištingą paauglystę arba kaip nepaisydamos didžiulio atstumo skirtingos pasaulio tautos kūrė pasakas, panašias i „Eglę žalčių karalienę.“ Be to, kiekvieno kūrinio analizė (nesvarbu, kiek „geras“ ar „prastas“ yra kūrinys) mus moko suprasti, kaip dėliojasi mūsų gyvenimo suvokimo mozaika. Suprasdami realizmo istorines ir socialines sąlygas, mes aiškiau suvoksime, kodėl O. de Balzako herojai yra visai kitokie nei J.Ivanauskaitės. O pritaikę šiuos analizės įgūdžius realiame gyvenime, mes geriau  suprantame ir realių žmonių motyvacijas.

Jei galėčiau pasiūlyti, ką keisti, turint omeny, kad lietuvių literatūros kursas turi tikslą puoselėti lietuviškumą, tai turbūt siūlyčiau įtraukti ir kitų šalių lietuvių kilmės rašytojų kūrinių. Tokie kūriniai ne tik atskleistų globalios lietuvių kultūros dalį, bet ir parodytų, kiek ir kodėl žmonės stengėsi lietuviškumą, kalbą, kultūrą, istoriją išlaikyti. Tai, man rodos, padėtų motyvuoti mokinius kitaip įvertinti kalbos ir literatūros svarbą. Man asmeniškai labai padėjo ir patiko lyginamosios literatūros kursai, nes irgi padėjo pamatyti lietuvių rašytojų kūrinių kokybę ir vertę pasauliniame kontekste.

Literatūra Jus lydi visose gyvenimo srityse. Kokias knygas dažniausiai skaitote Jūs? Kokia skaityta knyga geriausiai atspindi Jūsų gyvenimo vertybes arba gyvenimo būdą?

Na, sunkesnio klausimo sugalvot negalėjot  Knygų skaitymas priklauso nuo to, kokiu tikslu skaitau ir kaip jaučiuosi. Po sunkių dienų ir ilgo darbo pabėgu nuo realybės arba skaitydama detektyvus, arba kokias mistines/magiškas istorijas apie vilkolakius ar raganas. Tuomet norisi kažko, apie ką nereikėtų mąstyti arba analizuoti. Vertybes… vertybes turbūt labiausiai atspindi  A. Lindgren kūriniai. Jos knygas „Mes varnų saloje“ ir „Ronja, plėšiko duktė“ skaitau ir dabar. Lindgren man kaip geras akinių valiklis padeda pasaulį aiškiau matyti. Yra kelios rašytojos, kurios „sunkios“, priverčia mąstyti, bet kartu ir padeda pabėgti nuo kasdienybės. Iš tokių rimtesnių knygų, kurias dažnai dar kartą perskaitau,— tai Ivanauskaitės romanas  „Ragana ir lietus“ ir Margaret Atwood (kanadiečių viena žymiausių rašytojų) „The Robber Bride“.

Nesate vienas iš tų žmonių, kuris planuoja gyvenimą ar liguistai vaikosi tikslų. Tačiau išdavėte mums vieną svajonę — norėtumėte parašyti knygą. Apie ką svajojate rašyti, kokios knygos galima tikėtis iš Jūsų?

Na va, prisikalbėjau… Kol kas yra kelios mėgėjiškos idėjos, bet vienaip ar kitaip, mano knyga bus apie moteris ir savasties ieškojimą skirtinguose gyvenimo kontekstuose.

Kokie atsiminimai apie Jono Jablonskio gimnaziją sužadina nuostalgijos jausmą?

Sunku atsirinkti tuos atsiminimus. Aš galvoju, kaip man pasisekė, kad visas 12 klasių praleidau  vienoje mokykloje. Neidealizuodama galiu sakyti, kad mokykla buvo antri namai, ypač aukštesnėse klasėse, kai vis daugiau popamokinės veiklos atsirado. Nostalgiją sukelia skambučio garsas. Niekaip nesuprasdavau, kaip kai kurie klasiokai sugebėdavo atsidurti UŽ klasės durų dar skambučiui nenustojus skambėti. Nostalgiją sukelia nulaipioti laiptai, į kuriuos spoksodavau su pykčiu ir nusivylimu po prasto kontrolinio ir kuriais bėgdavau žemyn pasišokinėdama,  norėdama kuo greičiau spėti į rūbinę, nes kitaip būtų neįmanoma savo drabužių pasiimti, kol visi neišeis. Didžiulę nostalgiją sukelia mūsų valgykloj keptos cinamono bandelės. Paskutinėse klasėse taip susidraugavom su valgyklos kepėjomis, kad įkalbėdavom jas paslėpti mums po bandelę, kad galėtume nusipirkt po pamokų.

Didžiulę nostalgiją kelia šlapios lentos kvapas… Aš atsimenu, kad ateidavau į pirmą matematikos pamoką kuo anksčiau, nes mūsų mokytoja Danguolė Daugirdaitė prieš pat pamokas šlapiai nuvalydavo (taip, yra skirtingi valymo metodai – šlapias ir sausas ) lentą. Man tai kaip rytinė meditacija būdavo – švari lenta, nauja diena, o pro trečio aukšto kabineto (rodos, 315 -to) langą – saulėtekis virš Kauno centro.

Kokie mokytojai Jono Jablonskio gimnazijoje paliko Jums didžiausią įspūdį? Kodėl?

Turbūt mažai mokytojų įspūdžio nepaliko. Iš kiekvienos mokytojos ir mokytojo kažko išmokau, kas vis išlįsdavo skirtingais gyvenimo momentais. Žinoma, kad „mano“ srities mokytojos paliko didesnį įspūdį. Iki šiol prisimenu pačią pirmą lietuvių kalbos mokytojos Ritos Norkutės pamoką: ji, klubu pasirėmus į ilgą mokytojos stalą, pradėjo pamoką skaitydama ištrauką iš „Mažojo princo“. Būtent tai ir parodo mokytojos suvokimą, kad mokiniai ir mokytojai yra vieno proceso dalis ir mes turim kažkaip vieni kitus prisijaukinti. Atsimenu ir paskutinę  pamoką, kai ji perskaitė kitą ištrauką iš tos pačios knygos, tik šį kartą apie tai, kaip Mažasis Princas turėjo atsisveikinti. Beklausant Ritos Norkutės išgaravo visa septyniolikmetės drąsa ir pasiruošimas brautis į suaugusių pasaulį ir pirmą kartą viešai apsižliumbiau per paskutinę lietuvių kalbos pamoką.

Fizikos mokytoja Zita Vobolienė taip pat įstrigo ilgam. Nors tikslieji mokslai ne mano sritis, prisimenu, kaip ji spausdavo mus išmokti kažką aiškinant kitiems. Ji vis sakydavo: „Paaiškink man taip, kad bobutė iš Žaliakalnio turgaus suprastų.“ Aš dažnai tą savo studentams kartoju. Jie, aišku, nesupranta, kas tos Žaliakalnio bobutės…

Žinoma, mano anglų kalbos mokytojos liko ir lieka mano kasdienybėj. Mokytoja Jūratė Klimavičienė sudėjo tokius anglų kalbos gramatikos pagrindus, kuriems nė viena gramatikos knyga neprilygsta. Iš proto ėjom kas dieną raštu atsakinėdami į kiekvieną klausimą ir skųsdavomės, kad kitos anglų kalbos grupės tokių nesąmonių nedaro. Bet dabar verčiu savo studentus dirbti taip pat—  į Kanadą atsivežiau ir savo gramatikos sąsiuvinius iš mokytojos Alinos Gutauskienės pamokų… Ech, sunku visas mokytojas ir paliktus įspūdžius išvardint…..

Dėkojame Jūratei už šį nostalgišką, šiltą bei pavasarišką pokalbį. Iki kitų susitikimų!

Žurnalistų klubo narės Austėja Nevulytė, Milda Gadliauskaitė,  Gabija Ajauskaitė ir Ugnė Stašelytė

Nuotraukose: Pirma foto – Jūratės Paskutinis skambutis 1995 metais. Antra foto – AABS (Association for the advancement of Baltic studies) konferecijoje. Šalia Jūratės stovi rašytoja Birutė Putrius, už Jūratės stovi jos vyras, o šalia – tarptautinė literatūros kritikė Violeta Kelertas.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas