Šiandien kalbinsiu 2018 metais baigusį gimnaziją Nerijų Babrauską, kuris mokykloje iš visų išsiskyrė savo aistra kultūrai ir menui, gebėjimu tuo sudominti kitus, taip pat optimizmu ir šilta charizma bei aktyviu įsitraukimu į įvairias ugdymo programas. Nerijus Babrauskas 2017 metais dalyvavo neformalaus ugdymo programoje „DofE”, vykdydamas šią veiklą, šešis mėnesius savanoriavo, mokėsi kaligrafijos meno bei vykdė kitą projekto programą. Už visas pilietiškas veiklas, gerą mokymąsi bei gimnazijos vardo garsinimą 2017 metais Nerijui Babrauskui buvo įteiktas Jono Jablonskio vardo laureato apdovanojimas. Paskutinių mokslo metų gimnazijoje pabaigoje Nerijus pats parengė maršrutą po jokiam jablonskiečiui nematomas gimnazijos vietas ir suorganizavo daug ekskursijų, atskleidžiančių paslaptingą gimnazijos istoriją ir kultūrą. Būtent todėl man buvo be galo įdomu sužinoti, ką Nerijus veikia dabar, ar istorija ir menas tebėra jam prioritetas bei kokius atsiminimus jam sukelia Jono Jablonskio gimnazija.
Ar Jono Jablonskio gimnazija padėjo atsiskleisti tavo daugiaspalvei asmenybei? Kaip manai, kokiais būdais?
Na, dėl spalvingumo tai čia gana skambiai pasakyta, bet geriau save atrasti mokantis šioje gimnazijoje galimybių tikrai buvo. Nebijoti savęs čia padeda atviras požiūris į siūlomas idėjas, įvairūs projektai ir programos, veikiančios gimnazijoje, taip pat atskirų mokytojų pasitikėjimas ir pasiūlymai eiti toliau, nei siekia ugdymo programa, tais momentais, kai to labiausiai reikia.
Kauno istorija, o tiksliau, tarpukario architektūra yra be galo tave dominanti sritis, tačiau kaip susidomėjai gimnazijos istorija? Kaip šis susidomėjimas išaugo į tavo, kaip gido, veiklą?
Visų pirma, turiu paminėti, kad interesas domėtis kultūra, eiti į ekskursijas ir jas vesti mano gyvenime atsirado anksčiau, nei į akiratį papuolė gimnazijos istorija. Jei neklystu, dar 11 klasėje pradėjau domėtis Kauno architektūros paveldu, įsitraukiau į „Ekskursas“ iniciatyvos veiklą, o ekskursijas po gimnaziją pradėjau baigdamas dvyliktą klasę. Kadangi Jono Jablonskio gimnazija yra įsikūrusi tarpukario modernizmo pastate (tiesa, šiandien jau papildytame dviem priestatais), buvo natūralu, kad susidomėjau jos istorija. Bet, sakyčiau, kad pirmasis impulsas surengti ekskursijas kilo sėdint pamokose ir galvojant, kad šiame dideliame pastate yra tiek daug įvairiausių patalpų ir kerčių, kurių mokiniai per 4 metus gimnazijoje nepamato. Taigi, pradėjau ruošti ekskursiją, tai išsirutuliojo į gerokai ilgesnį ir sudėtingesnį procesą, nei tikėjausi, —radus vieną faktą, norėdavosi eiti giliau, išnarplioti mįsles, nesutapimus istorijoje ir kitus svarbius dalykus. Tai buvo fantastiškai įdomu. Su pasiruošimu ekskursijoms siejasi nemažai smagių ir neįprastų įvykių: teko ir statybinį gruzą iš mokyklos bokštelio vieną dieną po pamokų pačiam iškasti, ir interviu iš mokykloje S. Dariaus ir S. Girėno karstus slėpusio partizano imti, o dėl tokio kapstymosi istorijose (ir gruze) pats istorijos VBE mokiausi tik važiuodamas troleibusu į egzaminą. Tiesa, labai blogo balo negavau.
Kaip apibūdintum save dar besimokantį gimnazijoje ir kaip dabar? Koks esminis skirtumas?
Manau, tai, kad kuo daugiau sužinai, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai, – būtent tai bėgant laikui manyje labiausiai keičiasi. Taip pat ir supratimas, kas man iš tiesų patinka, kur aš einu – ypač pirmaisiais metais gimnazijoje aš visiškai nesugebėjau suprasti, kurios yra mano stipriosios savybės, kas man geriausiai sekasi, ir nukreipti energijos tinkama linkme. Tada aš tiesiog plūduriavau aplinkoje ir nedėliojau prioritetų, kur reikėtų skirti savo laiką, jėgas, o kur jų eikvoti yra tiesiog neverta. Aš manau, kad kuo anksčiau žmogus supranta, kad visos gaunamos žinios, informacija yra skirta tik jam pačiam, tuo greičiau jis gali pradėti tikslingai skirti ir savo laiką tam, kas tikrai traukia ir yra įdomu. Tai supratau tik po kelerių metų nuo paskutinio mokyklos skambučio. Labai norėčiau, kad daugiau mokinių mokytųsi sau, o ne sistemai.
Kokią reikšmę tau turi 2017 metais įteiktas Jono Jablonskio vardo laureato apdovanojimas? Ar toks aukštas pripažinimas mokykloje nekėlė streso?
Tuo metu tai buvo visiškai netikėta, nes buvau ir esu įsitikinęs, kad gimnazijoje buvo tikrai daugiau pasiekimų turinčių, labiau mokyklą išgarsinusių mokinių nei aš. Aš veikiau labiau sau, dariau, kas man atrodė įdomu ir verta, niekada nepagalvodamas, kad tai gali būti kaip nors įvertinta. Aišku, buvo smagu, bet aš pats dėl to nė kiek nepasikeičiau, toliau dariau, kas patinka, ir tiek.
2017 metais dalyvavai neformalaus ugdymo programoje „DofE”. Kokios buvo įsimintiniausios šios programos patirtys? Ar kaligrafijos igūdis vis dar yra išlikęs?
Iš tiesų visa programa buvo labai įsimenanti. Bet tikrai išskirtinė patirtis buvo vesti anglų kalbos pamokas bibliotekoje – susirinkdavo keli senjorai ir mes kiekvieną savaitę mokydavomės. Jie iš manęs mokėsi anglų kalbos, o aš iš jų – tokio beprotiško smalsumo, sveiko požiūrio į aplinką, mane labai stebino mano ,,mokinių” jaunatviškumas ir energija. Vis pagalvodavau, kad norėčiau pats toks būti, kai pasensiu. Taip pat labai įsiminė atvejis, kai mūsų DofE grupei planuojant baigiamąjį dviejų dienų žygį, netikėtai visą maršrutą sudaryti pasisiūlė regioninio parko darbuotojas – visiškai nežinodamas, kas mes, kokia mūsų programa, jis kelias valandas sėdėjo ir klausydamas mūsų sudarė maršrutą. Visiškai nemokamai, žinoma. Tikrai atrodė kaip aklai vištai grūdas, aš dar ir dabar kartais prisimenu šį momentą ir pagalvoju, kokio geraširdiškumo tai buvo aktas. O dėl kaligrafijos – turiu prisipažinti, kad toliau būtent šio įgūdžio nevysčiau, bet vis dėlto neseniai grįžau prie piešimo. Dėl to neatmetu galimybės, kad kurią nors dieną vėl paimsiu į rankas ir kaligrafijos plunksną.
Kokią mokslo sritį pasirinkai po mokyklos? Ar manai, kad tai ir yra tavo tikrasis pašaukimas?
Šiuo metu studijuoju menų istoriją ir kritiką, taip pat gretutinėse studijose mokausi švedų kalbos. Gana dažnai sulaukiu klausimo, ką aš po tokių studijų dirbsiu? Daug kam tai atrodo ganėtinai neperspektyvu, nepelninga, labai platu. Dažnam čia įstojusiam (nes įstoti lengva), tai gal ir galioja, bet ne man – aš jaučiu, kad man reikia būti būtent čia, būtent dabar. Nesiruošiu tapti profesionaliu menotyrininku (nors niekada nežinai, kas gali nutikti), matau dabartines studijas kaip savotišką mokyklos pratęsimą, galimybę tvirčiau suformuoti savo vertybinį pagrindą, požiūrį į aplinką, į meną, gauti bazinį meno žinių pamatą. O švedų kalba padeda praplėsti tyrinėjamą meno lauką. Spręsdamas iš to, kokia linkme viskas sukasi paskutiniu metu, manau, kad ateityje iš teorinės meno pusės pereisiu į praktinę, bet daugiau detalizuoti negaliu, nes ir pats dar ne viską žinau.
Ką tavo gyvenime reiškia menas? Kaip pradėjai dirbti Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje?
Menas šiuo metu dominuoja visose mano gyvenimo veiklose – ir moksluose, ir darbuose ir užima didžiąją dalį to, kuo aš domiuosi pats. Iš tiesų menas supa kiekvieną iš mūsų labiau, nei galima pastebėti, o aš renkuosi jį ne tik dėl galimybės pastebėti, bet ir pasigilinti, išjausti, perprasti. Tikiuosi, kažkada pavyks ir kurti, bet tam, mano manymu, reikia gerai išmanyti tai, kas jau yra sukurta. O į muziejų, kuriame dirbau iki 2020 metų pradžios, patekau gana paprastu būdu – Facebook‘e pamačiau skelbimą, kad ieškomas gidas. Mano gidavimo patirtys ir studijos, nors tuo metu dar buvo tik pirmas kursas, sutapo su darbo specifika, todėl mane, kaip ir kitus kandidatus, pakvietė parodyti, ką moku, – reikėjo išsirinkus vieną M. K. Čiurlionio paveikslą jį pristatyti. Pasirodo, pavyko sėkmingai ir likusius metus tada jau pasakojau apie M. K. Čiurlionio kūrybą ir vaikams, ir Japonijos premjerui.
Koks yra šilčiausias, įdomiausias atsiminimas iš mokymosi gimnazijoje laikų?
Vieną išskirti tikrai sunku, nemažai įsimintinų momentų jau paminėjau. Bet vienas linksmesnių epizodų buvo, kai aš su pilnu mokytojų ekipažu – Renata Gimžūniene, Jūra Žiaukiene, Salvija Elona Reveltaite ir Beatriče Bučiūniene – išvažiavome į Obelius imti interviu iš buvusio gimnazijos mokytojo, muziejininko Andriaus Dručkaus. Pakeliui sustojome Utenoje ir ėjome kartu su mokytojomis prekintis į firminę ,,Utenos trikotažo” parduotuvę. Atsimenu, dar prašė patarti renkantis. Prisimenu ir atvejį, kai vienais metais nusprendžiau pažiūrėti į Helovyną rimtai. Sugalvojau būti klounu, todėl pats iš anksto pasigaminau skrybėlę, kėliausi 5 valandą ryto, kad nusigrimuočiau. Tik dalykas toks, kad po to man tokiam teko važiuoti autobusu. Sprendžiant iš žvilgsnių, manau, kad pakeliui į mokyklą įvariau streso ne vienam žmogui – neseniai buvo įvykusios klounais persirengusių žmonių sukeltos žudynės. Na, aš tada apie tai nepagalvojau. Bet bent jau mokykloje už kostiumą gavau saldainių.
Kokie prisiminimai kelią nostalgiją gimnazijai?
Nežinau, kodėl, bet pirmas į galvą šaunantis dalykas yra valgykla! Galbūt todėl, kad ten įvyko tiek daug įvairių ir juokingų, ir kurioziškų pokalbių ir su darbuotojomis labai linksmai bendraudavau. Labai miela prisiminti ir kai kuriuos mokytojus – man dėl įvairių užklasinių veiklų ir projektų teko palyginti nemažai su mokytojais pabendrauti ir neformaliai, tą prisimenu labai šiltai. Aišku, negaliu nepaminėti ir kalėdiniu laikotarpiu per pamokas žiūrimų filmų. Išvis Kalėdų laukimas būnant mokykloje yra neprilygstamas tam, koks yra dabar, – mokykloje ypač jaučiamas laukimas, nuotaika, padeda ir tam skirti renginiai. Tikrai su šypsena prisimenu ir jau minėtas patirtis ruošiant ekskursijas, jas vedant. Per ketverius mano metus gimnazijoje įvyko tikrai labai nemažai dalykų, kuriuos šiandien miela prisiminti.
Labai ačiū Nerijui už be galo šiltą, pilną įvairių istorijų bei atsiminimų apie Jono Jablonskio gimnaziją pokalbį. Linkiu, kad menas, kultūra, istorija ir toliau būtų tavo didžiausia aistra!
Austėja Nevulytė, IV klasės mokinė,
Žurnalistų klubo narė