-, and -2021-04-12

JJG Balsas tęsia pokalbių ciklą, skirtą gimnazijos jubiliejui. Šiandien mokytojos Nijolės Tikuišienės mokiniai, Žurnalistų klubo nariai Guoda, Martyna ir Lukas pristato jaukų pokalbį su buvusia Jono Jablonskio mokyklos mokine, dabar gimnazijos anglų kalbos mokytoja Nijole Tikuišiene. Pašnekovė dalinasi prisiminimais apie gimnazijos tradicijas, išmoktas pamokas ir, žinoma, apie jos, kaip mokytojos, patirtis, santykius su mokiniais, savo pomėgius. Smagių akimirkų skaitant!

Prisistatykite, papasakokite, kas Jus sieja su Jono Jablonskio gimnazija?

Pradėsiu nuo to, jog aš – jablonskietė, šios gimnazijos auklėtinė. Gimnazijoje esu nuo 1967 metų… Tuomet aš, išlaikiusi rimtą egzaminą (bent jau man, mažai mergaitei, taip atrodė), kuriuo buvo tikrinami gabumai anglų kalbai, patekau į Jono Jablonskio vidurinę mokyklą. Taigi, su nedidele pertrauka, kai gyvenau Vilniuje ir mokiausi Vilniaus Universitete, aš tarp šių sienų jau beveik 50 metų! Man bebaigiant mokyklą, buvo pastatytas naujausias priestatas su valgykla ir sporto sale, kurioje vyko mūsų laidos išleistuvės ir aš atsiėmiau brandos atestatą. Mano laida buvo trečioji, kuri mokėsi pagal sustiprinto anglų kalbos mokymo programą.

Kokie šilčiausi su gimnazija susiję prisiminimai?

Kai buvau pradinukė, man labai patiko fizinio ugdymo pamokos mokyklos baseine, kuris buvo įrengtas pirmame aukšte. Jų metu ir išmokau plaukti. Labai smagu prisiminti mūsų klasės ir mokyklos vaidinimus, kuriuose atlikdavau kokią nors smagią rolę. Mes statėme ir įžymiuosius „Muzikos garsus“, ir „Merę Popins“. Ir beveik visi spektakliai būdavo vaidinami angliškai! Anglų kalba karaliavo. Mes turėdavome 6 –7 anglų kalbos pamokas per savaitę, dvi pamokos nuo 9 klasės buvo skiriamos anglų ir amerikiečių literatūrai. Be to, pats smagiausias dalykas buvo laukti vasaros stovyklos „Wonderland“, kuri buvo įsikūrusi Rumšiškėse ir kurioje nuo ryto iki vakaro kalbėdavome angliškai ne tik su mokytojais ar vadovais, bet net ir tarpusavyje, statėme spektaklius, dainavome dainas, netgi vykdavo pamokėlės ir mokėmės kokių nors naujų dalykų.

Bet patys šilčiausi prisiminimai susiję su nuostabiais mokytojais, kurie man dėstė ir paliko labai gilų pėdsaką  širdyje. Viena iš jų buvo anglų ir amerikiečių literatūros mokytoja Viktorija Nijolė Stočkuvienė, kuri vėliau tapo mano tiesiogine vadove, kai atėjau į šią mokyklą dirbti (ji buvo direktoriaus pavaduotoja, kuruojanti užsienio kalbas). Man teko garbė dirbti kartu su šia įdomia ir įstabia asmenybe, kuria žavėjausi nuo 9 klasės. Be to, aš tikrai daug ko iš savo mokytojos išmokau, ne tik dalykinių žinių, bet ir gyvenimo išminties. Tai – mokytoja iš didžiosios raidės.

Ar, Jūsų manymu, Jono Jablonskio vardas formuoja/turėtų formuoti gimnazijos specifiką?

Be abejo, turi formuoti. Jonas Jablonskis buvo įžymus kalbininkas, tad įvairių kalbų mokymasis ir lietuvių kalbos puoselėjimas visiškai atitinka gimnazijos specifiką.

Kodėl pasirinkote studijuoti būtent anglų kalbą ir tapti šios kalbos mokytoja? Ar tai buvo vaikystės svajonė, o galbūt gyvenimas pasisuko visai netikėtai?

Kaip jau supratote iš mano ankstesnių atsakymų, anglų kalba mane lydi nuo vaikystės, ji – įaugusi man į kraują. Dar būdama mokinė ne tik mąstydavau, bet ir sapnuodavau anglų kalba. Baigus mokyklą, atrodė, lyg ir pasibaigė tas etapas, susijęs su anglų kalba. Bandžiau surasti save kitose srityse, norėjau pasukti į meno sritį, galbūt teatro, pasimokyti kitų kalbų, bet ratas apsisuko, ir vėl sugrįžau prie anglų kalbos, be kurios nebeįsivaizdavau savo gyvenimo, man jos visą laiką trūko. Taip ir vėl atsidūriau savo mokykloje, kurioje jaučiausi kaip namie. Mokytojavimą man išpranašavo mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, šviesios atminties Stasė Daugėlienė. Ji visada sakė, jog man tiktų būti mokytoja. Bet aš, aišku, iš pradžių apie tai nei girdėti, nei galvoti nenorėjau. O vėliau paaiškėjo, jog ji buvo teisi. Jau besimokydama universitete, įsitikinau, kad galiu būti mokytoja. Atlikdama praktiką vienoje Vilniaus mokykloje, pajutau, kaip mane traukia šis darbas, kaip lengvai man pavyko surasti kelią į mokinių širdis.

Ar darbas  užima daug Jūsų laiko?

Darbas tikrai užpildo beveik visą laiką. Pastaruoju metu su nerimu pastebiu, kad beveik visas mano gyvenimas susijęs su darbu, beveik nebeliko laisvalaikio. Nemanau, kad darbas turėtų užpildyti žmogų visapusiškai. Teoriškai turėtų likti laiko sau, knygai, filmui, spektakliui, ramiems pokalbiams su artimaisiais, pabuvimui gamtoje, antraip gali išsisemti, pervargti ir perdegti. Žmogus turi turėti galimybę „persikrauti baterijas“ ir po to su naujomis jėgomis kibti į darbus.

Esate gavusi Metų mokytojos titulą, ar jis Jums buvo netikėtas, ar sunkiai dirbote keliaudama jo link?

Taip, per savo karjerą tikrai esu gavusi net 2 titulus: Metų mokytojos mokykloje 2019 m. ir Metų mokytojos Kaune 2013 m. Manau, tai buvo mano nuoseklaus, sunkaus darbo įvertinimas, kurio tikrai nebūtų, jeigu nebūčiau turėjusi galimybės dirbti su puikiais, gabiais mokiniais, kurių pasiekimai prisidėjo prie mano pasiekimų.

Iš kur semiatės motyvacijos, juk kartais taip norėtųsi pabėgti nuo rutinos?

O taip, rutina yra didžiausias priešas. Kartais nuo jos bandau pabėgti keliaudama, kai galiu, kelionės – mano aistra, aš pasijuntu laiminga, vos įkėlusi koją į oro uostą. Aišku, per karantiną man to labai trūksta. Atgaunu jėgas, leisdama laiką gamtoje, ypač gerai jaučiuosi prie jūros, ji man suteikia laisvės pojūtį, iš jos gaunu daug energijos, ji skatina kūrybiškumą.

Kaip apibrėžtumėte geros ir įdomios pamokos sąvoką? Žinome, jog Jūsų pamokose niekada nesnausi!

Tikrai taip, snausti nevalia! Bet apskritai nenorėčiau griežtai apibrėžti geros pamokos sąvokos, manau, tai priklauso ne tik nuo mokytojo, bet ir nuo mokinių, kurie dalyvauja pamokoje. Ir kiekviena pamoka gali būti skirtinga. Man pamoka – gyvas organizmas, besikeičiantis, judantis, nestovintis vietoje. Kartais turi staiga pakeisti pamokos planą, nes pasikeičia aplinkybės. Gal kartais ir esi supančiotas įvairių reikalavimų, programų ir t.t., bet laimingiausias jautiesi, kai palieti vaikų širdis, o ne protus. Esu įsitikinusi, jog mes, mokytojai, turėtume ne vien mokyti, bet ir auklėti žmogų, jo asmenybę, ugdyti vertybes. Jaučiu didžiausią džiaugsmą, kai mokinys padėkoja ne vien už žinias, bet ir už moralinę pagalbą.

Ar debatai padarė įtakos Jūsų gyvenimui? Ar iš debatų gaunama patirtis praverčia kasdienybėje?

Debatai — neatsiejama mano karjeros dalis. Debatų veikla mane lydi nuo 2001 metų. Tad šiemet jau galiu švęsti 20 metų darbo jubiliejų šioje srityje. Debatų veikla atnešė gimnazijai daug pasiekimų ir laimėjimų ne tik Kauno, Lietuvos, bet ir pasaulio mastu. Debatai mane pačią išmokė kitomis akimis pasižiūrėti į pasaulį, tapti tolerantiška ir demokratiška, pamatyti dalykų esmę, kritiškai mąstyti ir argumentuotai kalbėti. Net namiškiai jau yra nuleidę rankas, kai reikia su manimi padiskutuoti, vis primena, kad su debatuojančiu žmogumi lengvai nepasiginčysi.

Kodėl, Jūsų manymu, turėtume didžiuotis, būdami jablonskiečiai?

Dėl to, jog tai išskirtinė mokykla su išskirtiniu vardu, unikalia istorija ir giliomis tradicijomis.

Ko norėtumėte palinkėti gimnazijai, mininčiai 90 metų jubiliejų?  

Norėčiau palinkėti sėkmės tolesnėje veikloje ir išlaikyti tai, ką esame išsaugoję ir ko esame pasiekę. Norėtųsi, jog jablonskiečio vardą kiekvienas bendruomenės narys tartų su pasididžiavimu ir visi stengtųsi būti verti šio garbingo titulo.

 

Mokytoją Nijolę Tikuišienę kalbino Guoda Šmitaitė, Martyna Žėkaitė, Lukas Mieliauskas, II ak klasės mokiniai, Žurnalistų klubo nariai

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas