, -, and -2021-04-27

Jono Jablonskio gimnazijos jubiliejaus proga Žurnalistų klubas pakalbino dvi labai garsias moteris, mūsų gimnazijos alumnes, puikias drauges nuo pat mokyklos laikų — teatrologę, rašytoją, dramaturgę Iną Pukelytę ir architektūrologę, mokslinių monografijų autorę Liną Preišegalavičienę. Pašnekovės dalinasi prisiminimais apie mokyklos suole praleistus metus, jų stulbinamą karjerą baigus gimnaziją ir, žinoma, patarimais, kaip išsaugoti vieną svarbiausių vertybių — draugystę. Linkime gražių akimirkų skaitant!

Laba diena. Norint Jus pristatyti reikia paminėti labai daug profesijų, titulų. Kaip Jūs pačios prisistatytumėte?

Lina Preišegalavičienė Esu Jono Jablonskio vidurinės mokyklos absolventė (1973–1984 m., šioje mokykloje mokiausi nuo pirmos A iki vienuoliktos A klasės). Profesiniuose prisistatymuose apie save rašau, kad esu baigusi Jono Jablonskio vidurinę mokyklą (tuo metu taip vadinosi) su sustiprintu anglų kalbos mokymu, nes tuo nuoširdžiai didžiuojuosi ( pvz.: https://orcid.org/0000-0002-3242-4241).

Ina Pukelytė — Greičiausiai ant liežuvio atsirandantis žodis yra teatrologė.

Gerbiama Ina, esate ir teatrologė, ir rašytoja, ir dramaturgė, ar visada žinojote, kad tai Jūsų pašaukimas?

Kai baiginėjau mokyklą, per paskutinę pamoką auklėtoja, fizikos mokytoja Zita Vobolienė pasiūlė mums parašyti laiškus, kuriuose aprašytume įsivaizduojamą savo ateitį. Kai po dvidešimties metų auklėtoja atidavė man tą laišką, nustebau, kad ten aprašyta ateitis buvo taip tiksliai išsipildžiusi. Norėjau savo gyvenimą susieti su teatru, todėl visos mano tolesnės studijos buvo nukreiptos į jį. Pirmiausia baigiau režisūros studijas dabartinėje Vilniaus kolegijoje, paskui žinias apie teatro istoriją ir kritiką gilinau Paryžiuje ir Leipcige, tada pradėjau rašyti ir statyti pjeses pati, dirbau Kauno nacionaliniame dramos teatre, įkūriau savo Teatro klubą, organizavau festivalius, dėsčiau ir tebedėstau Vytauto Didžiojo universitete. Tiesiog mokiausi ir dirbau darbą, kuris man labiausiai patinka ir įkvepia. Greičiausiai tai ir yra pašaukimas.

Gerbiama Lina, ar mokydamasi mokykloje žinojote, jog tapsite architektūrologė?

Prisipažinsiu, kad neplanavau tapti architektūrologe. Mokyklos laikais galvojau pasirinkti vieną iš dviejų kelių: medicinos arba dailės studijas, nedrąsiai pasvajodavau, kad kada nors, kai sulauksiu brandaus amžiaus, rašysiu (bandysiu rašyti). Dėl savo profesinio neapsisprendimo mokykloje „kaliau“ visus dalykus (laisvai pasirenkamų dalykų tuo metu nebuvo). Rinktis dailės studijas sovietmečiu nebuvo populiaru, galbūt todėl, kad patekti į Valstybinį dailės institutą buvo labai sunku, konkursai į vieną vietą labai dideli, o po studijų nusimatydavo tik miglota tikimybė užsidirbti pinigų pragyventi. Todėl dauguma tuometinio jaunimo rinkdavosi „žemiškesnes“ profesijas su garantuotomis darbo vietomis po studijų.

Daug jaunų žmonių svajoja apie menininko kelią, bet bijo žengti tą lemtingą žingsnį savo svajonių link,dažnai nepasitiki savimi. Ką galėtumėte patarti jiems, kad nesibaimintų ir siektų savo svajonės?

Lina Preišegalavičienė — Su studentais dirbu Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, dėsčiau Vilniaus dailės akademijoje ir teko pastebėti, kad daug kas pasirenka eiti menininko keliu, tikėdamiesi laisvo, lengvo, neįpareigojančio gyvenimo, net neįtardami, kad menininko kelyje reikia daug organizuotumo, atsakomybės, daug kruopštaus, varginančio ir ne visada įdomaus darbo. O po daug įdirbio ir tikslumo reikalaujančių studijų iškart atsiveria sunkus profesinės konkurencijos kelias, kuris dažnai būna ne toks kūrybingas, kaip jaunuolis įsivaizduoja iki studijų pasirinkimo, dargi labai neapibrėžtas ir nestabilus atlygis už kūrybinį produktą. Todėl šiuolaikiniam menininkui neužtenka įgimto talento, reikia sukaupti daug akademinių žinių ir profesinių kompetencijų.

Ina Pukelytė — Patarčiau visada stengtis klausyti savo širdies – jei jos klausai, ji nuveda tuo keliu, kuris mums yra skirtas. Jei labiau pasikliauji protu, nukeliauji ten, kur logiškai mąstant viskas yra gerai, bet giliai širdy jauti, kad tai skirta ne tau, kad neįdomu, kad kažko trokšti. Ir tada kankiniesi, pradedi dvejoti. Todėl stenkitės būti drąsūs, perlipti per save ir savo baimes, nepamiršti, kad bet kokioje specialybėje viskas visų pirma yra pasiekiama darbu, amato išmanymu, kūrybingumu.

Gerbiama Lina, parašėte knygą „Lietuvos tarpukario interjerai”. Ar atsitiktinumas, kad ir draugė Ina domisi Lietuvos tarpukario laikotarpiu?

Lina Preišegalavičienė — Prisipažinsiu, kad tyrinėti ir rašyti apie Lietuvos tarpukario interjerus mane paskatino mano sena klasės draugė Ina. Ji žinojo mano pomėgius, hobius, studijas dailės institute, darbus po studijų ir t. t. Klasės draugė suprato mano norą kaupti žinias. Ji pirmoji įžvelgė, kad aš galiu tyrinėti istoriją, rašyti, nebijau diskusijų su kitaip mąstančiais žmonėmis.

Ina Pukelytė — Lietuvos tarpukario teatro istorija mane visada žavėjo, bet turiu padėkoti Linai, kad ji paragino mane atrasti ir Lietuvos tarpukario žydų teatro istoriją. Ši istorija labai praplėtė mano akiratį ir supratimą apie tarpukario Kauną.

Ar ilgai svajojote parašyti knygą apie estetinę sampratos įvairovę ir jos kilmę tarpukariu? Papasakokite, koks buvo šios knygos kelias.

Lina Preišegalavičienė — Dirbdama interjero architekte, bendraudama su klientais svajodavau suprasti šiuolaikinės estetinės įvairovės šaknis, svajojau išsiugdyti pagarbą kitokiam skoniui nei mano pačios, kitokiam nei mane auklėjo nuo vaikystės šeimoje, kitokiam nei dėstytojai ugdė Valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje). Tikėjau, kad Lietuvos istorijos tyrimai pirmiausiai man pačiai leis geriau suprasti šiandien vykstančius procesus. Tik gerokai vėliau kolegų palaikoma nusprendžiau savo sukauptomis žiniomis pasidalinti su žmonėmis ir parašyti monografiją. Pati pražia buvo tokia, kad mano klasės draugė paskatino tai daryti ne mėgėjiškai, o profesionaliai. Ji pati buvo apsigynusi teatrologijos daktaro laipsnį Sorbonos universitete, todėl prieš rašydama savo svajonių studiją apie Lietuvos interjero istoriją, ji patarė studijuoti menotyros doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete.

Gerbiama Ina, neseniai išleidote knygą ,,Panelės iš Laisvės alėjos”, kurioje vaizduojami 1932-ieji metai, auksiniai Kauno laikai. Kaip manote, ar šiandien yra kauniečių, išsaugojusių Jūsų aprašomo laikotarpio asmenybėms būdingų bruožų?

Be abejo, kad ir mes visi, baigę šią, Kauno Jono Jablonskio mokyklą. Šios mokyklos pradinėse klasėse mokėsi mano mama, jos draugės, kurias man teko pažinti vaikystėje. Tada po daugelio metų čia mokiausi aš, mano sesuo, dar po kelių dešimtmečių čia mokėsi mūsų vaikai. Taigi bent trys kartos kauniečių yra susijusios su šia tarpukario dvasia alsuojančia mokykla bei Žaliakalnio rajonu, kuriame gyveno tiek daug žymių Kauno žmonių. Šita istorinė aplinka yra persmelkusi dalį dabartinių kauniečių ir jie ją puoselėja, saugo. Deja, kitai daliai ši aplinka nelabai rūpi, todėl lengva ranka griaunami kultūros paveldo pastatai, į istorinį pastatų audinį įkišami visiškai su Kauno tarpukario architektūra nederantys daugiaaukščiai. Romanu norėjosi užfiksuoti tarpukario dvasią, priminti dabartiniams kauniečiams savojo miesto įvairovę ir grožį.

Kodėl turėtume didžiuotis, jog esame kauniečiai?

Lina Preišegalavičienė — Istorinės aplinkybės Kaunui padovanojo labai unikalų ir vėlesniems laikams svarbų tarpukario laikotarpį. Laikinosios sostinės fenomenas yra Kauno ir kauniečių pasidižiavimas, kurios energiją pertvarkoms, statyboms mieste jaučiame iki šiol. Laikinosios sotinės fenomenas paženklino miestą ir jame gyvenančius žmones kažkokia ypatinga (kartais, atrodytų, net iracionalia) europietiško atsinaujinimo ir augimo energija.

Ina Pukelytė — Objektyviai žiūrint pirmiausia turėtume didžiuotis savo Naujamiesčiu ir jo modernizmo architektūra (mūsų mokykla yra šio modernistinio Kauno audinio dalis). Niekur kitur pasauly nėra tokios šios architektūros vienovės ir gausos. Užsieniečiai mums pavydi ilgos, plačios ir žalios Laisvės alėjos, taip pat dviejų upių, jų santakos miesto širdy.

Gerbiama Ina, ne viename interviu esate paminėjusi frazę: ,,Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia — teatras, meilė, džiazas…” Koks šių žodžių kodas?

Daug Europos miestų lygina save su Paryžiumi, tad ši frazė yra ironiška, parodanti, kad provincijos miestas siekia veržtis iš savo provincialumo, tapti daugiakultūris, įdomus. Rašytojas Markas Zingeris savo pjesę, vėliau ir romaną, skirtą tarpukario Kaunui, yra pavadinęs „Aplink fontaną, arba mažasis Paryžius“, tai čia turbūt tokia pasąmoninė aliuzija ir į šį pavadinimą.

Jeigu reikėtų išsirinkti vieną šalį pasaulyje, kurios šalies architektūra bendrąja prasme Jums būtų arčiausiai širdies ir labiausiai patraukianti akį?

Lina Preišegalavičienė — Man pačiai arčiausiai širdies — Italijos architektūra, žaviuosi italų architektų ir dizainerių gebėjimu derinti senus ir naujus dalykus, perdėtai neaukštinant nė vieno iš jų, dargi įkvepia italų dizainerių futuristinės idėjos kurti keistas ir iki šiol nematytas formas. Kalbu ir apie architektūrą, ir apie interjero dizainą, ir apie mados sritį bei kitus menus.

Kur semiatės įkvėpimo? Kas Jus motyvuoja veikti?

Lina Preišegalavičienė — Man patikimiausi įkvėpimo šaltiniai — kelionės, muziejai, nekomercinis kinas, retos akademinės knygos, gyvos diskusijos intelektualių bičiulių draugijoje, bendravimas su bendraminčiais (taip pat ir oponentais) kolegomis, bendravimas su studentais.

Ina Pukelytė — Mane įkvepia istoriniai tyrimai. Šiuo metu spaudoje ir archyvuose tyrinėju karo metų teatrą Lietuvoje, tai leidžia atskleisti to laikotarpio daugialypumą, sudėtingas, labai konfliktiškas situacijas, kuriose žmonėms reikėjo priimti vienokius arba kitokius sprendimus. Istoriniai tyrimai moko mane neturėti vienareikšmės nuomonės, nevertinti visko skalėje „juoda balta, gerai blogai“, žvelgti giliau, suprasti vienokios ar kitokios elgsenos motyvus.

Lina Preišegalavičienė — Pritariu Inai, kad istoriniai tyrimai įkvepia ir mane rašyti, suprasti, kad šiandienai aktualių problemų būta ir anksčiau, būna įdomu pasiaiškinti, kaip žmonės analogiškas situacijas spręsdavo anksčiau.

Gal yra projektų, kuriuos organizavote kartu? Papasakokite apie juos.

Ina Pukelytė — Kartu su Lina dirbome Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, siekėme jį labiau atverti lankytojams, padaryti šiuolaikiškesnį, virtualesnį. Tai buvo labai įkvepiantis laikotarpis, kurio metu abi tiesiog „sirgome“ muziejumi.

Džiaugiamės, gerbiama Lina, kad 2018 metais už indėlį tyrinėjant, saugant ir puoselėjant kultūros paveldą buvote tarp nominančių gauti ,,Metų kaunietės” titulą. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Maloniai nustebau, kad kažkas iš nepažįstamų žmonių pastebėjo mano knygas — galvojau, kad moksliniai tekstai — ne romanai ir jie niekam nebus įdomūs.

Esate artimos draugės nuo pat mokyklos laikų. Gal susidraugavote dėl panašiai skambančių vardų? Kas padėjo Jums palaikyti glaudžius ryšius ir baigus mokyklą?

Ina Pukelytė — Taip atsitiko, kad dėl vienodo ūgio (abi buvome mažos) mus pirmoje klasėje pasodino į vieną suolą. Taip ir prasėdėjome iki ketvirtos. Vėliau kartu sėdėjome jau turbūt labiau iš įpročio ir viena kitai netrukdėme. Baigusios mokyklą pasukome savais keliais, aš išvykau užsienin, todėl vėl artimai bendrauti pradėjome tik po ilgo laiko tarpo. Šis bendravimas, be abejo, remiasi bendrais interesais ir vertybėmis. Smagu, kad jis toks ilgalaikis.

Lina Preišegalavičienė — Kai atėjome į pirmą klasę, pagal ūgį buvome pačios mažiausios klasėje. Kai mokinius per kūno kultūros pamokas išrikiuodavo vienoje eilėje, mudvi su Ina stovėdavome pačiame gale. Dėl mažo ūgio mus abi mokytojai nuolatos pasodindavo į pirmą suolą. Abi vienodai gerai mokėmės, abi buvome taip vadinamos „pirmūnės“, nereikėjo konkuruoti moksle, neteko konkuruoti dėl vaikinų dėmesio, nes kiekviena iš mūsų turėjom skirtingus „gerbėjus“. Akademiniuose darbuose taip pat pasirinkome nors ir panašius, bet visiškai nekonkuruojančius kelius. Galėjom viena kitą ne gniuždyti, o papildyti.

Draugystė viena iš didžiausių vertybių žmogaus gyvenime. Kaip ją išsaugoti?

Ina Pukelytė — Pirmiausia draugai turi vieni kitus palaikyti, nesvarbu, kad kartais nuomonės ir nesutampa ar gyvenimas išskiria ilgesniam laikui. Siekti padėti draugui, pasiūlyti savo petį išsiverkti, rūpintis juo, neįkyrėti rasti pusiausvyrą draugystėje, kuri vestų į ilgalaikius santykius. Žinoti, kad kas beatsitiktų, tavo draugas visada yra šalia, tereikia jam parašyti, paskambinti ar susitikti.

Lina Preišegalavičienė — Draugo nesmerkti, nepavydėti, atleisti, nesusireikšminti, nekonkuruoti, atjausti, neįkyrėti ir neprašomam nepatarinėti.

Kokie Jūsų šilčiausi su mokykla susiję prisiminimai

Lina Preišegalavičienė — Visi (formalūs ir neformalūs) pokalbiai, diskusijos apie filosofiją, apie asmenybės laisvę, gyvenimo prasmę ir amžinąsias vertybes.

Ina Pukelytė — Mokykla visų pirma yra bendruomenė — klasės draugai, mokytojai, kitų klasių bičiuliai. Su ilgesiu ir šypsena prisimenu savo pradinių klasių mokytoją Oną Palevičienę, matematikos mokytoją Nijolę Stasiukonytę, direktorės pavaduotoją Algimantą Neniškį, auklėtoją, lietuvių kalbos mokytoją Birutę Morozovienę, fizinio lavinimo mokytoją Romualdą Silkiną, anglų kalbos mokytoją Nijolę Pociūtę. Visi jie spinduliavo meilę savo mokiniams, pratino mus nuosekliai ir kryptingai dirbti.

Kokie Jono Jablonskio gimnazijos mokytojai paliko Jums didžiausią įspūdį? Kodėl?

Lina Preišegalavičienė — Pirmiausiai — tai anglų kalbos ir literatūros mokytoja Nijolė Stočkuvienė. Ji man buvo ne tik anglų kalbos literatūros mokytoja, ji išmokė mane skaityti tarp eilučių, pažinti gyvus žmones gyvenime taip, kaip mokė pažinti grožinės literatūros personažus. N. Stočkuvienė buvo ir iki šiol man yra sielos mokytoja, ji etalonas moteriškos elegancijos, inteligencijos ir nesibaigiančio pažinimo džiaugsmo. Jai dėkinga už savo dabartinį angliškų tekstų suvokimą ir gebėjimą anglų kalba laisvai kalbėti ir rašyti. A+A Algimantas Neniškis mane išmokė ne tik matematikos, dargi ramybės, pagarbos mažiau žinančiam jaunam žmogui ir svarbiausia, geometrijos paslapčių, kurios ypač pravertė pasirinkus architektės profesiją. Birutė Morozovienė išmokė taisyklingos lietuvių kalbos. Filomena Kumštienė — rašininio turinio ir interpretavimo paslapčių. Šių dviejų atkaklių lituanisčių indėlio mano knygose ir straipsniuose taip pat gausu. Janina Šileikienė išmokė istoriją matyti ne vien tik per įvykius ir datas (tai sovietmečiu buvo įprasta), bet istorinius įvykius prisiminti ir papasakoti kitiems apibendrintomis vienos pastraipos įžvalgomis. Nepamirštama liko tai, kai ji per 1 klausimo kontrolinį leisdavo naudotis vadovėliais ir žemėlapiais ir toli gražu ne visi sugebėdavo į tą klausimą atsakyti ir gauti patenkinamą įvertinimą.

Ar norėtumėte laiko mašina persikelti į mokyklos laikus? Ką patartumėte sau, mokinukėms?

Ina Pukelytė — Kiekvienas žmogaus amžiaus tarpsnis yra ypatingas, todėl reikia pasistengti gyventi visavertiškai ir įdomiai. Linkiu moksleiviams džiaugtis tuo mokykliniu laikotarpiu, kurį dabar išgyvena, naudotis proga įgyti kuo daugiau žinių, kartais ir paklausyti mokytojų patarimų. Ką gali žinoti, galbūt ateityje jie tikrai pravers.

Lina Preišegalavičienė — Prisipažinsiu, kad nenoriu sugrįžti į mokyklos laikus jau vien dėl to, kad tas etapas, kurį šiuo metu gyvename, yra pats nuostabiausias. Nenoriu nieko universalaus patarti šiuolaikinėms mokinukėms, nes jų valia rinktis gyvenimą, jų žmogiška teisė — klysti, teisė mokytis ir visados esant progai, išsitaisyti klaidas.

Ar stebite, kas vyksta gimnazijoje dabar? Kaip tai vertinate?

Lina Preišegalavičienė — Mano galva, pats blogiausias dalykas, kad dabartinė J. Jablonskio gimnazija turi per mažai laiko, kad išugdytų mokinį, kaip asmenybę. Tai daryti mokykla galėjo mūsų laikais, kai mes atėjom į mokyklą septynerių, o ją baigėme aštuoniolikos. Vienuolika metų vienoje mokykloje galėjo mokiniui nuosekliai, savo pasirinkta metodika pažadinti jauno žmogaus talentus ir juos nukreipti tinkama linkme. Antra vertus, klasės draugų aplinkos pasikeitimai, galvoju, ne į sveikatą jaunos trapios asmenybės formavimuisi. Bet čia jau ne mano žinių sritis, psichologų vertinimai čia būtų svarbesni.

Ina Pukelytė — Šiuo metu tiesioginių sąsajų su mokykla nebeturiu, bet žinau, kad mokykla sparčiai gražėja, atsinaujina. Kasdien praeinu pro mokyklą, eidama į centrą. Džiaugiuosi prie mokyklos iškilusia kalbininko Jono Jablonskio skulptūra, atnaujintu mokyklos fasadu.

Ko palinkėtumėte jablonskiečiams, minintiems mokyklos, vėliau gimnazijos, 90-ies metų jubiliejų?

Lina Preišegalavičienė — Linkiu visą gyvenimą išsaugoti tai, ką mokykloje patyrėte nuoširdžiausia ir geriausia, pamiršti, kas buvo bloga, nekaltinti nei situacijų, nei aplinkos dėl savo nesėkmių, bet pačiam prisiimti atsakomybę už gyvenimo kelio pasirinkimus. Visi esame ten, kur ir turime būti.

Ina Pukelytė — Linkiu toliau puoselėti savo bendruomenę, palaikyti mokyklos identitetą, būti atvira laikmečio pokyčiams, na, o mokytojams mylėti savo mokinius ir atleisti jiems už išdaigas.

Nuoširdžiai dėkojame už šiltą pokalbį, išsamius atsakymus. Linkime sėkmės įgyvendinant sumanymus!

Žurnalistų klubo narės Angela Vracar ir Kamilė Dragūnaitė III vk, Gabija Ajauskaitė II gk.

Nuotraukos iš pašnekovių asmeninio archyvo. Viršelio ir pirmoje nuotraukose Ina Pukelytė ir Lina Preišegalavičienė. Trečioje nuotraukoje Ina Pukelytė ir Lina Preišegalavičienė su bendraklasiais Tomu Kemežiu ir  Rolandu Šimkumi per mokyklos baigimo išleistuves.

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas