Artėja ypatinga proga Kauno Jono Jablonskio gimnazijoje – bus išrinktas ir apdovanotas Jono Jablonskio vardo laureatas. Šia proga Žurnalistų klubas nusprendė pakalbinti žmones, kuriems jau yra skirta ši nominacija. Viena iš tokių asmenybių yra Dalia Sudarienė – Kauno Jono Jablonskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ir gimnazijos alumnė. Dalia ne tik ilgametė ir mylima lietuvių kalbos mokytoja, bet ir kalėdinių renginių gimnazijoje organizatorė, gimnazijos tarybos pirmininkė.
Jono Jablonskio gimnaziją tikriausiai pažįstate geriau negu bet kas kitas. Čia praleidote savo vaikystę, paauglystę, ilgą laiką dirbate joje. Kokia gimnazijos vizija buvo prieš 20 metų ir ar ji keitėsi Jums dirbant?
Taip, su mokykla susipažinau, kai ji dar vadinosi Kauno 23 – ąja vidurine mokykla. Mokykla buvo mažesnė, dar nebuvo nei valgyklos, nei sporto salės. Sėdėjome suoluose atverčiamais galais, daugybę kartų perdažytuose. Kai buvau abiturientė, viskas ėmė labai sparčiai keistis: pradinukai pradėjo mokytis naujausiame pastate, atidaryta sporto salė, valgykla. Geriausiai, ko gero, prisimenu laikus (maždaug prieš 30 metų), kai mokykla tapo gimnazija. Visi: ir mokiniai, ir mokytojai, jautė didžiulį dvasinį pakilimą, motyvaciją dirbti bei mokytis. Buvo didelis noras kurti naują Lietuvą, didelis tikėjimas ateitimi. Labai džiugina ir dabartinis pakilimas, tarptautinio bakalaureato programos sukūrimas.
Kokie su gimnazija susiję įvykiai ryškiausiai įsiminė Jums, kaip mokinei, ir Jums, kaip mokytojai?
Mokiausi labai draugiškoje klasėje, turėjom griežtus, bet teisingus mokytojus (A. Neniškį, I. Groblienę, D. Dundulienę), pirmąją mokytoją G.Aleknavičienę, labai rūpestingą auklėtoją D. Survilienę. Jie man autoritetais išliko iki šiol. Gimnazija visais laikais išsiskyrė iš kitų miesto mokyklų ir visada su pasididžiavimu sakydavau, kad mokiausi/dirbu čia. Ypač džiugu matyti, kaip gimnazija keičiasi, modernėja dabar ir tai vyksta jau ne kasmet, o kas mėnesį, ir vis tiek išlaiko savo savitumą ir šilumą.
Kodėl sunku ir kodėl malonu būti mokytoja?
Kai pradėjau dirbti mokytoja, viena jauna kolegė paklausė: „Ar taip ir dirbsi mokytoja visą gyvenimą?“ Klausimas pasirodė keistas, todėl net nedvejodama atsakiau, kad apie kitokį pasirinkimą niekad nemąsčiau. Dabar suprantu – pasirinkimas tikrai teisingas. Taip, mokytojo darbas kartais reikalauja atsisakyti malonaus poilsio, kad galėtum padėti jaunam žmogui, kuris to nori, kad ateitum į klasę pasitikėdama savimi, kad atneštum ištaisytus rašinius… Kad ir kaip kartais sunku, viską atperka mokinių pasiekimai, jų švytinčios akys, motyvacija ir vėl gali pasakyti, kad mokytoju būti malonu.
Dirbate su tarptautinio bakalaureato klase. Kokia tai patirtis? Ar tai kelia sunkumų? Ar įdomiau mokyti TB klasę, ar standartinės ugdymo programos klases?
Triušis iš L. Kerolio pasakos „Alisa stebuklų šalyje“ yra pasakęs, kad reikia labai greitai bėgti, kad stovėtum vietoje. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tai šiuolaikinio pasaulio kasdienybė. Taip, tarptautinio bakalaureato programa visiškai naujas judėjimo tempas ir kryptys. Žinoma, ir naujos patirtys, laisvė ir pasitikėjimas mokytoju bei jo mokiniais. Patirti ir išmokti ką nors nauja man visada buvo įdomu. Žaviuosi gimnazijos administracijos atliktu darbu, juk tapti šios organizacijos nariu ir didelė garbė, ir milžiniška visos bendruomenės atsakomybė. Be to, tai galimybė prisidėti prie TB misijos padaryti pasaulį empatiškenį ir todėl geresne vieta gyventi. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti su nauja programa, kad buvo parodytas pasitikėjimas manimi.
Kokia Jūsų mėgstamiausia šventė ar kasmetinis renginys gimnazijoje ir kodėl?
Be abejonės, tai kalėdinis renginys „Ant paukščio sparnų atkeliauja Kalėdos“. Ši šventė atskleidžia mūsų bendruomenės vienybę, vainikuoja visų metų darbą, parodo, kiek talentingų mokinių ir mokytojų turime. Anaiptol ne kiekviena mokymo įstaiga gali pasigirti tokiais miuziklais, sukviečiančiais kasmet vis daugiau žiūrovų. Kasmet renkamas Kauno Jono Jablonskio vardo laureatas iš daugybės mokinių ir mokytojų pasiūlytųjų.
Ką Jums reiškia Jono Jablonskio vardo laureato titulas?
Tai buvo tikrai netikėta. Man tai didelė garbė, pripažinimas, motyvacija ir toliau dirbti gimnazijos labui.
Girdėjau, kad labai mėgstate skaityti. Kokia knyga Jus labiausiai sukrėtė ar pamokė kažko nauja?
Taip, skaityti mėgstu, bėda, kad tam lieka vis mažiau laiko. Šiuo metu su savo mokiniais skaitau penkis programinius kūrinius, ir nors ir gali pasirodyti keista, vis tiek atrandu ką nors nauja. Knygą savo malonumui atsiverčiu dažniausiai vasarą. Visgi šiuo metu, ko gero, labiausiai žaviuosi Kristinos Sabaliauskaitės kūryba, prie jos sugrįžtu ir literatūros pamokų metu. Be to, šiemet aptikau savo kolegos lietuvių kalbos mokytojo privalomą neprivalomos literatūros sąrašą. Pasinaudojau šia idėja ir savo mokiniams sudariau panašų sąrašą, kuris, kaip supratau iš mokinių klausimų, sulaukė susidomėjimo.
Mokykloje Jus matau visada besišypsančią ir malonią. Pasidalinkite savo kasdienės laimės receptu.
Jei šypsaisi pasauliui, tikėtina, kad jis šypsosis tau.
Ko norėtumėte palinkėti jablonskiečiams?
Linkiu visiems ištvermės, kantrybės ir tikėjimo. Juk dar taip nebuvo, kad po nakties neišauštų rytas, po lietaus nenušvistų saulė. Šypsokimės vieni kitiems, šypsokimės pasauliui ir, tikėkime, sulauksime tokio paties atsako.
Dėkojame gerbiamai mokytojai. Linkime smalsių mokinių, asmeninės laimės.
Milda Gadliauskaitė, III vk klasės mokinė, Žurnalistų klubo narė