--2022-03-09

Mano tėvai visada balsuoja. Nuo tada, kai buvau maža, jie man leisdavo įmesti balsavimo taloną į balsadėžę. Nežinojau, ką šis veiksmas iš tikrųjų reiškia, bet maniau, kad tai išsiaiškinsiu, kai užaugsiu. Laimei, dabar daugiau ar mažiau suprantu politinius reiškinius, ekonomikos pradmenis ir socialines problemas. Tampu informuota rinkėja, gebančia apmąstyti ir palyginti skirtingų politikų veiksmus. Tačiau mane liūdina, kad dauguma balsuojančių piliečių vis dar yra tokioje pat nežinomybėje, kuriose ir aš buvau šešerių metų, mesdama biuletenį į dėžę. Balsuodami jie gali manyti, kad daro gerą darbą šaliai, nors iš tikrųjų jie yra pagrindinis veiksnys, kenkiantis demokratijai.

Skaitydama knygą „Prieš demokratiją“ sužinojau daug įdomių rodiklių. Pavyzdžiui, JAV rinkimų metais dauguma piliečių negali nustatyti nė vieno Kongreso kandidato savo rajone. Statistika rodo, kad amerikiečiai paprastai nežino, kuri partija kontroliuoja Kongresą – šiuo klausimu amerikiečiai dėl žinių stokos turėjo didesnę tikimybę mesti monetą ir gauti teisingą atsakymą. Per 2000 m. JAV prezidento rinkimus, nors šiek tiek daugiau nei pusė visų amerikiečių žinojo, kad Alas Gore’as yra liberalesnis už Bushą, atrodė, kad jie nesuprato, ką reiškia žodis ,,liberalus“. Penkiasdešimt septyni procentai jų žinojo, kad Gore’as palankiai vertina didesnį išlaidų lygį nei Bushas, tačiau žymiai mažiau nei pusė žinojo, kad Gore’as labiau remia abortų teises, gerovės valstybės programas, palankiai vertina didesnę pagalbą juodaodžiams arba teikia pirmenybę aplinkos reguliavimui.

Svarbu suprasti, kad norint būti informuotu rinkėju neužtenka žinoti liberalo apibrėžimo. Pilietis, siekiantis būti informuotas rinkėjas, turi išmanyti politikos ir ekonomikos pagrindus, suprasti, kur išleidžiamas nacionalinis biudžetas, įsivaizduoti, kiek realus yra tam tikrų politinių idėjų įgyvendinimas ir kaip jos vystytųsi, atsižvelgti į naujausius pasaulio įvykius, panagrinėti diplomatinius santykius tarp savo ir kitų pasaulio šalių. Kai leidžiame balsuoti visiems, suteikiame galią neinformuotiems rinkėjams daryti įtaką kitiems piliečiams. Tada kaip tauta išrenkame vyriausybes, pripildytas populistų, turinčių penkiamečių emocinį intelektą. Galiausiai esame palikti su poliarizuota vyriausybe, kuri labai lėtai priima įstatymus, juos išgvildendama ir sumažindama iki marginalių padarinių, ir riboja socialinį progresą, pavyzdžiui, homoseksualios partnerystės įteisinimą.

Demokratinės vertybės vakarų pasaulyje itin giriamos kaip teisingumo varomoji jėga. Mes netgi esame kiek priversti tuo tikėti be jokio paaiškinimo ar įsigilinimo – garantuoju, jei dabar atsidarysite bet kurį naujienų portalą, per kelias sekundes rasite frazes, kurios garbina demokratines vertybes ar pabrėžia jų išlaikymo svarbą. Šios vertybės laikomos įrankiu, kurį naudoja įvairūs piliečiai, norėdami būti atstovaujami valdžioje ir matyti, kad yra priimami jiems patinkantys įstatymai. Tačiau demokratija suteikia jums tikrą įgalinimą tik tuo atveju, jei laimi tie, už kuriuos balsavote. Be to, kodėl mums taip rūpi demokratijos vertė, jei ji duoda neefektyvius rezultatus? Į demokratiją turėtume žiūrėti kaip į įrankį – jei peilis gerai pjauna, jis yra vertingas peilis. Neturėtume žiūrėti į demokratiją kaip į eilėraštį – vertinga tai, kas turi simbolinę prasmę. Kai politines sistemas ir institucijas pradėsime traktuoti kaip praktinius įrankius, kokie jie ir yra, galėsime padaryti visuomenę atviresnę idėjai pakeisti politinę sistemą.

Istorija mus išmokė, kad demokratija yra kol kas geriausia politinė sistema. Tačiau aš palaikau Jasono Brennano mintį ir sakau, kad demokratija nėra galutinė stotelė – visada reikia ieškoti geresnių, efektyvesnių politinių institucijų darbo būdų, kad būtų pasiekti kuo geresni rezultatai žmonėms. Epistokratija galėtų būti sistema sprendžianti dabartines demokratijos problemas.

Epistokratija būna įvairių formų ir iš esmės tai yra išmanančiųjų valdžia. Epistokratijoje balsavimo teisė būtų vertinama kaip licencija, kurią asmuo turi gauti, kad galėtų balsuoti. Kaip ir norint turėti vairuotojo pažymėjimą reikia įgyti žinių, kad nepakenktum pėstiesiems ar kitiems vairuotojams, kaip ir reikia mokytis, kad įgytum medicininį išsilavinimą, kad nepakenktum pacientams, taip ir norintys balsuoti turės išlaikyti politinių žinių patikrinimo testą, kad jų žinių stoka nepakenktų kitiems piliečiams ar efektyviems valdžios procesams.

Epistokratija gali suteikti kiekvienam vieną balsą, o tada suteikti papildomų balsų piliečiams, kurie išlaiko pagrindinių politinių žinių testą. Arba ji gali suteikti teisę balsuoti tik tokį testą išlaikiusiems piliečiams. Vienas iš pagrindinių klausimų – kas atliks ir nuspręs, koks bus pagrindinių politinių žinių patikrinimas. Nenorime, kad savanaudiškos partijos klastotų politinį egzaminą savo naudai. Vienas iš sprendimų – leisti demokratiniu būdu pasirinkti kvalifikacijos egzamino turinį. Idėja yra ta, kad rinkėjai gali būti kompetentingi atsakyti į lengvą klausimą, kas yra geras rinkėjas, net jei jie nėra kompetentingi atsakyti į sunkius klausimus apie tarptautinę prekybą ar imigracijos politiką. Tai tas pats, kaip žmonės gali įvardinti gero romantiško partnerio savybes, bet patys negali turėti sveikų santykių, nes jie blogai taiko savo pačių sukurtus standartus. Be to, vyriausybė galėtų paskatinti žmones laikyti testą, pasiūlydama finansinę dotaciją visiems, kurie jį išlaiko.

Bet kaip su mažumomis ir pažeidžiamomis grupėmis, paklausite? Pirma, statistika teigia, kad dauguma JAV rinkėjų balsuoja remdamiesi ne savo interesais, o tuo, kas, jų nuomone, yra naudinga visai tautai. Taigi informuoti rinkėjai greičiausiai taip pat bus apšviesti apie socialines neteisybes ir balsuos už bendrą gėrį. Antra, jei paaiškėja, kad pažeidžiamos mažumos yra ta didžioji dauguma, kuri neišlaiko testo ar nebando jo laikyti, tai automatiškai nereiškia, kad epistokratija siunčia rasistinę ar klasicistinę žinią. Atvirkščiai, tai parodo, kad visuomenėje yra tam tikra neteisybė, ir mes turėtume pabandyti ištaisyti tą sisteminę neteisybę. Nepaisant to, jei gyventume epistokratijoje, mokyklose nuo mažens reikėtų skleisti kur kas daugiau politinių ir ekonominių žinių, kad būtų sumažintas išsilavinimo trūkumas visiems. Be to, kadangi šiuo metu nėra infrastruktūros politinėms žinioms įgyti, nes daugelis žmonių apskritai per daug užsiėmę savo gyvenimu, turėtų būti daugiau galimybių lengvai įgyti šias žinias.

Kai kas gali sakyti, kad jei nesuteiksime visiems teisės balsuoti, žmonės be balsavimo teisės jausis nevisaverčiai ir tai pakenks jų orumui visuomenės atžvilgiu. Tačiau atminkime, kad nėra taip, kad demokratija iš prigimties signalizuoja orumą, o epistokratija – orumo nepaisymą, nes demokratinėje visuomenėje juodaodžiai turi teisę balsuoti, tačiau jų gyvenimo sąlygos yra blogesnės nei hipotetiniame pasaulyje, kuriame jie neturi balso, bet visi yra prieš rasizmą ir už juodaodžiams padedančią politiką. Šiuo metu daugiau nei pusė baltųjų amerikiečių mano, kad JAV baltieji ir juodaodžiai uždirba tiek pat pinigų, nors iš tikrųjų vidutinis baltasis uždirba dvigubai daugiau. Ši sisteminga misinformacija daro įtaką politikams, už kuriuos rinkėjai balsuoja, ir išteklius, kuriuos jie nori matyti implementuojamus nacionaliniu lygmeniu. Jei visi rinkėjai žinotų apie socialines problemas ir norėtų jas sumažinti, kanditatai į valdžią turėtų prisitaikyti ir vienbalsiai siekti teisybės, kas yra kur kas geriau pažeidžiamoms grupėms, nei iš tikrųjų balsuoti ir manyti, kad ką nors paveiksi. Politiniai kandidatai epistokratijoje turėtų kurti daug protingesnes politines kampanijas, o tai reiškia, kad sumažėtų ne itin kvalifikuotų kandidatų skaičius, taip pat sumažėtų populistų, kurie į valdžią ateina manipuliacijos būdu. Galiausiai, jei apskritai mažiau žmonių dalyvautų politiniame procese ir balsuotų, nes taip greičiausiai būtų epistokratijos atveju, tai dar geriau visuomenei, nes būtų mažiau partiškumo, poliarizacijos ir išankstinių nusistatymų apie žmones, tai ir yra pagrindinis neapykantą skatinantis veiksnys šiandien.

Nors pavyzdžiai ir statistikos knygoje yra parengti remiantis JAV gyventojų apklausomis, žmonės visame pasaulyje turi panašias savybes, o demokratinės šalys bando susitvarkyti su tais pačiais iššūkiais. Pagalvokite – JAV vidutinis rinkėjas statistiškai yra labai neinformuotas, nors jam domėtis parankiausia tik dviejomis populiariausiomis partijomis, tuo tarpu Lietuvoje partijų labai daug – tai kiek informuoti yra mūsų rinkėjai? Neteigiu, kad epistokratija veiks visur ir neturės savo trūkumų. Norint išsiaiškinti jos potencialų efektyvumą, reikia nagrinėti atskiras šalis ir jų istorinius, kultūrinius, ekonominius rodiklius. Kai demokratija buvo siūloma visame pasaulyje, kai kuriems tai atrodė ideali sistema, kiti ją kritikavo, o dabar matome, kaip jos veikimas skiriasi Danijoje, Prancūzijoje ir Irake. Tad raginu visus nepasitenkinti tuo, ką turime šiandien. Pagalvokite, ar socialiniai, ekonominiai ir politiniai iššūkiai išsprendžiami uždėjus ant demokratijos tvarsčius, ar veikiau atakuojant problemos šaknį, kuri ir yra pati demokratija.

 

Milda Gadliauskaitė,

Žurnalistų klubo narė

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas