Praeitą savaitę, balandžio 28d., Jono Jablonskio gimnazijos mokiniai turėjo galimybę susitikti su poetu Aidu Marčėnu. Poetas dalinosi savo mintimis ir atsakinėjo į gimnazistų klausimus. Aidas Marčėnas (g. 1960 m. rugsėjo 24 d. Kaune) – lietuvių poetas, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Nacionalinės premijos laureatas. Savo kūryboje skiria daug dėmesio eilėraščių formai, skambesiui ir ritmui.
„<…> Iš tikrųjų, ne poetas kuria eilėraštį, o eilėraštis kuria poetą. Su poezija yra šitaip: tai yra didžiausias šlamštas, koks tik gali būti, nes tiek niekų yra prirašyta, <…> o tikros poezijos yra tik vienas nuošimtis. Yra išmoktos taisyklės ir pagal jas galima kažką konstruoti, daryti poeziją. Postmoderniais laikais nekalbama apie įkvėpimą, jį nurašo romantikams, nors apie jį pradėta kalbėti jau senovės graikų laikais. Pati tikriausia poezija yra paslaptis: niekas nežino, kaip ji atsiranda. Tikras eilėraštis pasirašo tada, kai jo nesitiki, ir jis tave nustebina. <….> Tai įvyksta labai retai. <…> Rašant tekstą vyksta toks soul-surfing: tave pagauna sielos bangą ir neša, tu nežinai, kiek tame rašyme yra tavo pastangų ir kiek to bangavimo, vibracijų. Mėgstu pasišaipyti iš rašytojo Donaldo Kajoko pasakymo, kad poezija yra vibracija, bet jis yra teisus. Gyvoji poezija mane labiausiai domina, poezija, kuri nežinai, kaip pasirašo. Ji ne iš žodžių padaryta, jais tik apsidengia kaip rūbu.”
Koks yra Jums gražiausias Lietuvos miestas ar vietovė?
Kaunas. Turėjau šiek tiek laiko apsižiūrėti ir jis yra nuostabus: šitie visi namai, kaip suderina seną su nauju. Aš gimęs Kaune ir, žinoma, kad tai yra gražus miestas. Vilnius irgi gražus ir stebuklingas miestas, lygiai taip pat kaip ir Kaunas. Vilniuje aš gyvenu 52 metus ir iki šiol sugebu pasiklysti.
<…> Poezijos stilistika, jos alsavimas, tikrovė labai susijusios su topografija, geografija. Aš labai gerai skiriu, turėdamas poetinę klausą, iš kur poetas yra kilęs. <…> Labai svarbu, kur tu gyveni, nes aplinką reikia prisijaukinti. <…>.
Kaip Jūsų šeima reagavo į faktą, jog norite būti poetas?
Aš iki šiol nesu įsitikinęs, ar tikrai esu poetas. Poetas yra labai rimtas titulas, jis yra daugiau už grafus, markizus, karalius ir prezidentus. Tik laikas gali pasakyti, ar žmogus buvo poetas, ar nebuvo. Ar žinote, kas valdė Angliją, kai rašė Šekspyras? Niekas apie tai nesusimąsto, nebent tik tas, kuris labai domisi Britanijos istorija, o Šekspyrą visi žino.
Šeima mane palaikė. Tėvai suprato, kad geriau tai nei iš viso nieko. Tėvui buvo sunkiau, jis tikėjosi iš manęs, kad mažų mažiausiai tapsiu matematiku, inžinieriumi, o pasirodo sūnus visiškai nuplaukęs. Mama mane labai palaikė, ji perrašinėdavo spausdinimo mašinėle mano eilėraščius. <…>
Esate pasakęs: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė”. Kas ir kodėl Jus privertė taip nuspręsti?
Visų pirma, tai, ką pasakiau, yra ironija. Ironija yra gerai, ji ginklas, kuriuo prisidengia jautri ir pažeidžiama žmogaus siela. Bet geriausias ginklas yra autoironija, tai yra aukščiausias mąstančio žmogaus pasiekimas, kai jis gali pasityčioti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs. <…>.
Tai šie žodžiai ir yra autoironija, tas gyvenimas nesibaigė, jis kaip tik prasidėjo. Bet prasidėjo visai kitoks: kai tampi poetu, nors pats nežinau, ar tikrai esu jis, įžengi į šitą kelią ir supranti, kad tu turi viską atiduoti, nes kitaip nėra prasmės. <…> Gyvenimas tuo ir „pasibaigė”, nes jo supratimas, kurį supranta normalus žmogus, tapo kitoks.
Poetas Henrikas Radauskas buvo Jūsų idealas. Kodėl?
Matot, Radauskas nėra mano idealas. Jis yra pirmas poetas, kurio kūrybą perskaitau be jokių pridėtinių istorinių verčių. Skaitant Aistį, Brazdžionį, Salomėją Nėrį ar Maironį, atsiranda kažkokia istorinė perspektyva, lietuvių poezijoje galima nuklysti į užribius, o Radauskas rašė tiesiai šviesiai, čia ir dabar, aiškiai.
Kaip jautėtės okupuotoje Lietuvoje? Ar prisitaikėte, kad galėtumėte kurti?
Jaučiausi neblogai, nes supratau, kad su ta santvarka man yra ne pakeliui <…>. Esu nelaisvas tik tiek, kiek pats iš vidaus save varžau. Niekas niekada manęs nevaržė, nevaržo ir nevaržys.
Koks sukurtas kūrinys Jums yra svarbiausias, brangiausias?
Aš jo dar neparašiau. Man rūpi rezultatas tik tada, kai kuriu, o pabaigęs, bandau viską nustumti ir negalvoti, ką aš parašiau. Atsivežiau čia kelias knygeles. Įsivaizduokite, jeigu visą šitą šlamštą tampyčiausi su savimi ir galvočiau apie rezultatą – būtų labai sunku gyventi. Taigi geriausio eilėraščio aš nesu parašęs, bet visada stengiuosi tokį sukurti.
Pastebėjau, kad kai miršta poetai, tai jų mirtis būna geriausias kūrinys, kurį visą gyvenimą rašė. Marcelijus Martinaitis mirė balandžio 5d., per jo laidotuves skrido gandrai ir buvo prisnigę, o jo pirmoji knygelė vadinosi „Balandžio sniegas”. Nedažnas reiškinys. <…>.
Kodėl pasirinkote neįprastą poezijos kalbą?
O kas nebūdinga poezijai? (juokiasi) Aš rašau labai plačiai. Mano didžiausias mokytojas yra muzikantas Frank Zappa, jis yra absoliučiai įvairus. Mano poezija yra skirta žmonėms, turintiems humoro jausmą. Man patinka rimtai juokauti, nes poezija yra rimtas juokas. Kaip minėjau, ne poetas pasirenka kalbą, o kalba pasirenka poetą. Aš nekaltas, pati kalba mane pasirinko.
Kiekvienas eilėraštis nagrinėja tam tikrą problemą. Kai kuriate, Jūs pirmiau sugalvojate problemą ar ji vėliau gimsta?
Gimsta. Eilėraščio kūryba ateina netikėtai, jis besirašydamas padiktuoja problemą ir pasibaigia taip, kaip tu nesitikėjai. Henrikas Radauskas mėgo kartoti, jog pirmą sakinį parašo Dievas, o paskui poetas viską rašo.
Valdemaras Kukulas pavadino Jus „lietuvių poeziją siaubiančiu barbaru”. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
Labai teisinga. Iš viso į barbarus žiūriu labai pozityviai. Nieko nenusiaubsi toje lietuvių poezijoje. Ta poezija, kuri yra gyva, atsilaikys. Poezija yra barbarų menas.
Akimirkos iš susitikimo su poetu:
„Aš manau, kad tai pavykęs pokalbis, nes suformulavau mintį, kurios anksčiau nežinojau. <…> Neįdomu kalbėti nekūrybingai, apie tai, ką jau žinai. Visada įdomu yra kurti. Pajutau labai gerą atmosferą iš jūsų. Linkiu visiems būti laisviems, nebijoti išsireikšti, nebūkite taisyklingi.”