- and -2021-02-11

Šiais laikais išreikšti savo nuomonę, kuri nesutampa su aplinkinių nuostatomis, yra rizikingas žingsnis. Gali prarasti draugus, užsitraukti bendruomenės rūstybę arba būti „atšauktas“. Mane liūdina, kad didžioji dalis Z kartos žmonių yra lyg snaigės, prie kurių negalima nei juokauti, nei diskutuoti, nes jie tarsi šerkšnas paprasčiausiai ištirps. Taip yra dėl to, kad daugelis iš mūsų gyvena tokį gyvenimą, kuriame niekada nebuvo  tikrų sunkumų. Viskas yra taip gerai, jog  prisigalvojame sau bereikšmių problemų ir, kai atsitinka koks nors netikėtas įvykis, palūžtame. Manau, kad turime užsiauginti storesnę odą ir pradėti kalbėti apie opiausias visuomenės problemas, o ne prisidengti rožiniu skydu ir kartoti, kokie regresyvūs yra visi aplinkiniai. Todėl norėčiau pasamprotauti, kodėl taip yra, ir paskatinti susimąstyti ne tik Gen-Z, bet ir įspėti jų tėvus. Taigi pristatau: 4 dalykai, kurių nesupranta Z karta.

1. Jei esi drovus, nereiškia, kad turi socialinio nerimo sutrikimą.

Šiais laikais yra taip lengva „turėti“ bet kokį psichinį sutrikimą. Jei norėčiau, galėčiau šiandien pasiskelbti, kad aš turiu dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą, depresiją ir esu sociopatė. Situacija itin problemiška, nes vyksta du reiškiniai. Visų pirma, žmonės, kurie iš tikro turi psichinių sutrikimų, yra išblukę tarp save diagnozavusių apsimetėlių. Tai sukelia įspūdį, kad visi turi šių sutrikimų, todėl nereikia jų sureikšminti. Juk pasaulis toks blogas, mes tiesiog esame jo atspindys. Žmonės, kuriems iš tikro reikia pagalbos, yra nustumiami į šoną, pirmauja apsišaukėliai. Be to, psichinės ligos yra madingos. Šiomis dienomis internete vyrauja tokia tendencija, kad jei esi sveikas žmogus, tu nepritampi. Būtinai turi susigalvoti kažkokią problemą, jog kiti žmonės galėtų tau prijausti. Z kartai sunku suprasti, kad tu nesi ,,blogietis“, jei esi paprastas, tradicinis žmogus. Kai visi aplink tave sakosi turintys kažkokią ligą, pats pradedi mąstyti, kad ir tu turi dešimt ligų, nes visuomet pastebi tuos nereikšmingus simptomus. Tačiau noriu visus nuraminti. Jei vieną dieną nevalgei pusryčių, nereiškia, kad turi valgymo sutrikimą. Nesakau, kad tai negali būti  sutrikimo simptomas, jei jis daug kartų pasikartojantis, bet neturėtų būti priimtina kalbėtis su savo drauge ir sakyti: „Nebevalgau pusryčių, nes girdėjau, kad tai paspartins mano metabolizmą. Mane taip vargina valgymo sutrikimas“. Lygiai taip pat yra nesuprantama, kai sveikas žmogus komentuodamas savo mėgstamiausios socialinių tinklų žvaigždės įrašą sako: „Aš šiandien pavalgiau, didžiuokis manimi!“. Ar mums reikėtų sveikinti bei didžiuotis, kad žmogus įvykdė vieną iš pagrindinių organizmo funkcijų? Ar šiais laikais taip lengva būti sensacija? Suprantu, kad nuo sutrikimo kenčiantiems žmonėms tai yra didžiulis žingsnis ir pasiekimas, deja, internautai be aiškaus pagrindo eskaluoja minėtą frazę prašydami dėmesio ir negerbia tų, kuriems tai nėra juokelis.

2. Kūno pozityvumo judėjimas neturėtų reklamuoti nutukimo.

Kūno pozityvumo judėjimo dalyviai akcentuoja, kad visi mes esame svarbūs ir savaip gražūs. Judėjimas padeda žmonėms su randais, nudegimo žymėmis, galūnių protezais ir t.t. Kitaip sakant, jis parodo empatiją veiksniams, kurių žmonės negali pakeisti. Judėjimas suburia visokiausių skirtingų kūno tipų bei sudėjimų asmenis. Tačiau pastaruoju metu kūno pozityvumas tapo antsvorį turinčių arba nutukusių žmonių judėjimu. Nesakau, kad tie žmonės nenusipelnė laimės ar meilės. Teigiu, kad antsvoris yra viena iš didžiausių žmonijos problemų, kuri neturėtų būti normalizuota. Pasaulio sveikatos organizacijos 2016 metais organizuoto tyrimo statistikoje teigiama, kad 41 mln. vaikų iki 5 metų turėjo antsvorį arba buvo nutukę. Tais pačiais metais daugiau kaip 1,9 mlrd. suaugusiųjų, 18 metų ir vyresnių, turėjo antsvorį, o iš jų daugiau kaip 650 mln. buvo nutukę. Šiais laikais įvairios drabužių industrijos kompanijos yra smerkiamos, jei neįtraukia nutukusiems žmonėms tinkamų drabužių modelių į produktų fotosesijas. Žmonės internete giria antsvorį turinčias asmenybes, tuo tarpu liesiems žmonėms rašo dviprasmiškus komentarus, tokius kaip: „Šiandien nebevalgysiu, nes pamačiau tavo nuotrauką“. Kiti žmonės nėra atsakingi už jūsų laisva valia pakeičiamus kompleksus. Jei nesate fiziškai sveiki, niekas neprivalo gailėtis jūsų, remti jūsų blogų pasirinkimų ir paslėpti tai po kūno pozityvumo skydu. Nėra nieko bloga, jei jūsų svoris viršija normas, bet jūs to neskatinate. Tačiau jei nuolat meluojate sau ir kitiems, kad jaučiatės gerai fiziškai ir psichologiškai bei dar smerkiate tuos, kurie negarbina jūsų išvaizdos, kenkiate ne tik sau, bet ir bendrai žmonių pasaulėžiūrai.

3. Gyrimasis abortais nėra kieta.

Taip, moteris turi turėti teisę pasirinkti. Taip, abortai turi būti legalūs. Taip, lytinis švietimas vaikams ir socialinė parama jaunoms šeimos turi būti geriau išvystyta. Bet kas vyksta dabar? Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimais maždaug 50 – 60 mln. abortų atliekama kiekvienais metais— apytiksliai 125 000 abortų per dieną. Abortas tapo lyg kontraceptinė priemonė. Manau, kad šį fenomeną spartina du dalykai. Pirma, kad abortai nebėra tabu. Auksinė taisyklė — jei nori, jog žmonės kažko nedarytų ar atsiskirtų nuo tai darančių žmonių—  padaryk temą tabu. Tai ypač ryšku Lietuvoje, nes visuomenė vis dar bijo kalbėtis apie homoseksualumą, translyčius asmenis ir jaučia šiems žmonėms didelį priešiškumą. Tuo tarpu apie abortus yra daug laisviau šnekama nei prieš 20 metų. Kartas nuo karto matau jaunas merginas „TikTok“ platformoje filmuojančias save abortų klinikoje, juokaujančias apie procedūrą. Auditorija komentaruose joms rašo pagyrimus. Tai abortus normalizuoja ir gali kitoms jaunoms merginoms pasiūlyti idėją, kad nieko nereiškia pasidaryti tą procedūrą. Nemanau, kad blogai, jog moterys turi teisę pasirinkti, bet manau, kad abortas turėtų būti paskutinioji išeitis. Turėtume siekti to gyvenimo ir išsilavinimo lygio, kad tokios didelės paklausos abortams paprasčiausiai neliktų. Antra, tai radikalaus feminizmo idėjos. Neužteko abortų normalizavimo, reikėjo dar sukurti tokius juokelius: „Nužudykime visus vyrus!“ ir „Jei kūdikio lytis vyriška, pasidarykime abortą!“. Mano nuomone, visa tai sukelia neteisingą feminizmo idėjų interpretaciją ir visiškai nepadeda kovoti su lyčių nelygybe. Kovokime už žmonių teises, bet turėdami tas laisves, nepiktnaudžiaukime jų galia. Kol lytinio išsilavinimo dar nesuteikia mokykla, lytiniu atžalų švietimu turėtų pasirūpinti tėvai. Deja, dažnai matome, kad ši tema yra vengiama šeimose. Tėvai prisigalvoja visokiausių deminutyvų lytiniams organams apibūdinti, kad tiktai nebūtų nejauku ta tema šnekėtis su vaikais. O kas būna po 10 metų, kai vaikai tampa paaugliais? Vis dar negalime ištarti paprastų biologinių terminų bei kalbėti apie natūralius procesus. Nenuostabu, kad tada jaunos merginos yra verčiamos tėvų pasidaryti abortą, nes tėvai patys nesupranta esminių savo vaikų auklėjimo spragų.

4. Privilegijos yra universalus dalykas.

Savaime suprantama, kad pasaulyje yra daug rasizmo ir kad reikia su juo kovoti. Savaime suprantama, kad visi žmonės nusipelno turėti lygias teises ir galimybes. Tačiau kalbėjimas apie rasę, kaip apie pagrindinį privilegijos turėjimą arba kaip tik neturėjimą, yra be galo nenašus kovojimas už teisybę pasaulyje. Visi žmonės gauna vienokią ar kitokią privilegiją. Vienų labai gražus veidas, kiti turi turtingus tėvus, dar kiti gyvena miesto centre, dar kiti gimė ekonomiškai stiprioje šalyje ar turi įgimtą talentą sportui arba kūrybai. Tai nepriklauso nuo rasės. Deja, kitokia idėja yra nuolat brukama visuomenei. Afroamerikiečiai yra priversti tikėti, kad jie nieko negali pasiekti net jeigu panaudos savo turimas privilegijas, vien dėl jų odos spalvos. Rasės pabrėžimas dar labiau išskiria visuomenę, nes be pagrindo akcentuojama, kad visi baltaodžiai yra privilegijuoti rasistai. Kalbėdami apie rasę neišsprendžiame didžiausių problemų, kurios paliečia afroakmerikiečių bendruomenę: vaikai, augantys tik su vienu iš tėvų, narkotikai, smurtas. Siūlomas aukos – plėšrūno naratyvas tiesiog nukreipia mūsų dėmesį į kažką tokio paviršutiniško kaip odos spalva. Tuomet prezidentas yra įpareigotas ne spręsti tikras problemas, o teisintis už savo baltos odos privilegiją. Daug efektyvesnis kovojimas su rasizmu yra suvokti, kad tavo odos spalva nedaro įtakos tavo asmenybei. Suvokti, kad visi turime privilegijų, kuriomis galime pasinaudoti ir būti sėkmingi. O kad padėtume žmonėms, kuriems ne taip pasisekė gimimo loterijoje, turime kovoti su skurdu, policijos smurtu, ydinga teisingumo sistema, prašyti lygių galimybių visiems žmonėms gauti išsilavinimą bei darbą. Tik tada  visi kartu kilsime pagal gyvenimo lygį bei galėsime pasinaudoti savo privilegijomis.

Milda Gadliauskaitė, III vk gimnazijos klasės mokinė, Žurnalistų klubo narė

patiko straipsnis? pasidalink su kitais

sužinok apie naujus straipsnius pirmas