Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės šaltinis. Netekti jos – netekti galimybės augti ir tobulėti.
Kas laisvas gimė, tas vergu nebus. Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės šaltinis. Netekti jos – netekti galimybės augti ir tobulėti. Vergija ne tik žemina tautos vardą, bet menkina jos valią ir dvasią. Lietuvių tautos laisvė išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis. Mes šiandien lenkiame prieš juos galvas ir, gėrėdamiesi jų žygiais, visam pasauliui skelbiame: niekada nebevergausime ir visomis jėgomis ginsime Tėvynės laisvę. Lietuvis – savo tėvų žemės šeimininkas, jis čia gyvens ir kurs.
Mes suprantame, kad norint gauti, reikia duoti. Jie atidavė savo gyvybes, kad mes turėtume savo brangią kalbą, lakštingalos gražią dainą, ilgiausią Nemuno vagą, mylimą tėvynę.
Šiandien, po 34 metų, Sausio 13 -ąją mokykloje vėl vyksta iškilminga pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“, skirta 1991 m. sausio 13-osios įvykiams paminėti, pagerbti ne tik Sausio 13-osios drąsuolius, ne tik tuos, kurių atminimui galvas lenkiame, bet visus, kurie pasakė: NELEISIM.
Lietuvių tautos ryžtą ir pasiaukojimą parodė 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai, kurie pareikalavo nemažai aukų: apie 700 žmonių buvo sužeisti, 14 žuvo. Tai
Loreta Asanavičiūtė;
Virginijus Druskis;
Darius Gerbutavičius;
Rolandas Jankauskas;
Rimantas Juknevičius;
Alvydui Kanapinskas;
Algimantas Petras Kavoliukas;
Titas Masiulis;
Alvydas Matulka;
Apolinaras Juozas Povilaitis;
Ignas Šimulionis;
Vytautas Vaitkus;
Vidas Maciulevičius;
Vytautas Koncevičius.
Šauksmas į geležinę širdį
Žmogau, atsitokėk, ką tu darai?
Nejau širdis iš geležies kalta?
Dėmių ant savo rankų nematai?
Tai kraujas. Tave prakeiks visa tauta.
Žinok, tai kraujas nekaltų žmonių,
Kovojusių už savo laisvę.
Kam reikia dar naujų aukų?
Kam gi atimt gyventi teisę?
Nejaugi nedreba sunki ranka,
Pakilus prieš beginklę minią?
Gal nulieta iš geležies širdis tava,
Kad nejaučia, jog taikią žemę mina?
Ką pasakys tau motina žila,
Namo kraujuotom rankom kai sugrįši?
Ar apsidžiaugs vaikai, žmona,
Kad mūsų žemę tu krauju dažysi?
Tačiau laikas bėga; nugrimzta į užmarštį kraupūs vaizdai, apgyja dvasinės ir fizinės žaizdos, iš gyvenimo pasitraukia kai kurie įvykių dalyviai, o kiti prisiminimus atgaivina nenoriai.
Bet juk visi šie liudijimai įkvepia naujiems darbams, padeda jaunajai kartai suvokti laisvės kainą, pasirinkti savo gyvenimo idealus. Tikime, kad tauta bus gyva tol, kol jos vaikai savo širdyse nešios Tėvynės meilės kibirkštį. Kaip sakė Just. Marcinkevičius, „Vėliavą ne taip sunku iškelti, kaip sunku per kasdienybę nešti“.
Rokas Andriušis, 26v3 mokinys