Mokytojas Neniškis. Tiesus, prakaulus, su nuolat užkrentančia ant kaktos garbana, kurią tik sau būdingu judesiu nubraukdavo. Visada pilkšvu kostiumu, tarsi uniforma, kaip ir mes visi. Griežtai ir tiesiai į akis žvelgiantis. Balsas prikimęs, griežtas, bet niekada nepakeltas.
Pamokoje — tarsi susiliedavo su ant lentos išvedinėjamomis formulėmis, rašomomis aksiomomis. O kai rašiklis pakildavo virš dienyno, — širdis kulnuose. Rašiklis vis sukdavo ir sukdavo ratą — girdėjosi tariant „…šiandien atsakinėti ateis… ateis… ateis…“ , ir nelaimingasis stodavosi ir eidavo prie lentos. Kartą iškrėtėme jam balandžio 1 d. pokštą: prieš pamoką vietoj kreidos iš balto sūrio išpjovėme du gabaliukus „kreidos“. Tai buvo smagaus juoko, kai mokytojas ėmė vieną „kreidą“, kitą, o ji visa sutrupėjo… Supratęs pokštą smagiai nusijuokė, bet už išradingumą nepagyrė. Kai pavasariop saulė pašviesdavo per langą, paskutinės tos dienos pamokos metu jau sunku būdavo galvoti apie logaritmus ar išvestines. Neniškis su įkarščiu aiškindavo naują temą, gestikuliuodavo, veidas net įraudęs. Kažin, nuo dvelkiančios iš lauko šilumos, ar nuo įsijautimo į matematikos pasaulį? Pilvai gurgdavo, tarp suolų slapčia keliaudavo tai vištos kulšelė, tai šokoladinis saldainis — nedideliais kąsniais užtekdavo ne vienam, patiems alkaniausiems, beveik pirmąjį suolą pasiekdavo… Mokytojas, žinoma, nieko nepastebėdavo. O gal iš tikro viską matė ir suprato?
Mokyklos mokytojai mūsų akyse buvo skirstomi į keletą kategorijų — tie, kurių bijojome, tie, iš kurių šaipėmės, tie, kuriuos gerbėme, ir tie, kuriuos mylėjome. Neniškis buvo mokytojas, kurį gerbėme. Nebijojome jo. Negalime pasakyti, kad mylėjome, tikrai ne. Bet nebijojome ir nesišaipėme. O gerbėme už tai, kad jis buvo teisingas. Jei Neniškis parašė blogą pažymį, tai niekada nebuvo jausmo, kad esi įvertintas neteisingai. Žinojai, kad pats kaltas. Jis neturėjo favoritų, visiems buvo lygiai teisingas. Mes tą jautėme. O svarbiausia tai, kad jis sugebėjo išaiškinti dalyko esmę ir išmokė mus matematikos. Tą supratome, kai įstojome į aukštąją mokyklą. Vasarą, prieš laikant egzaminus, vyko paruošiamieji matematikos kursai. Klausytojai vis buvo kviečiami prie lentos arba atsakinėjo iš vietos į ganėtinai „suktus“, kaip tuomet atrodė, garsaus matematikos profesoriaus klausimus. Ir vis girdėjosi klausimas — kas buvo jūsų mokytojas? Vienas po kito skambėjo atsakymas: Neniškis. Ir su šypsena profesorius netikėtai pasakė: „Aa, tai ko jūs čia? Tikrai įstosite!” Studijuoti aukštąją matematiką buvo labai lengva, nes Neniškio įskiepytas mąstymo būdas, dalyko supratimas buvo toks gilus, kad visą aukštosios mokyklos matematikos kursą įveikėme be didelių pastangų. Dėstytojas per egzaminus tik formaliai mus klausinėdavo, nes kokį pažymį parašys, jam buvo aišku dar prieš egzaminą. Tik tuomet supratome, koks MOKYTOJAS mus mokė.
Neniškis atrodė labai griežtas, bet iš tikrųjų jis buvo labai žmogiškas. Gal tuo griežtumu maskuodavo savo šiltą vidų? Atsimenu, kaip per išleistuves, jau pasibaigus oficialiai daliai, Neniškis grojo akordeonu ir vos ne su ašaromis akyse atsisveikino su mumis linkėdamas mums sėkmės. Tuomet pamatėme kitą Neniškio veidą, kuris, manau, buvo tikras.
Praėjo 42 metai nuo mokyklos baigimo. Iki šiol esame dėkingi MOKYTOJUI Neniškiui už viską, ką per savo pamokas jis įdiegė mums. Tai ne tik mokėjimas spręsti lygtis, bet ir pavyzdys, kokiam reikia būti — teisingam, nesmulkmeniškam, žmogiškam. O gebėjimas spręsti lygtis labai padeda sprendžiant gyvenimo pateikiamas lygtis, kurios kartais turi labai daug nežinomųjų. Bet sprendžiame ir išsprendžiame!
AČIŪ MOKYTOJUI.
Ingrida Čeponytė – Žindžiuvienė
Rasa Kaminskaitė – Kulikauskienė
Valdonė Mikučiauskaitė – Darškuvienė
Virginijus Rainys
Eugenija Samulytė-Strazdienė
Egidijus Tamošiūnas
Vytautas Timleris
1979 metų laida, 11b klasė