MENAS REFLEKTUOJA ŽMOGŲ
Menas niekuomet neatsiranda be priežasties — jis reflektuoja žmogaus jausmus, vertybes ir išgyvenimus. Menas visada, nesvarbu, kokia forma, pasakoja tam tikrą istoriją. Kiekviena kūrybos forma — daina, paveikslas ar eilėraštis — turi tai, ką autorius nori pasakyti pasauliui. Dėl šios priežasties meną nuolat lydi žmogaus vidiniai konfliktai, idėjos ir socialinės patirtys.
Menas leidžia visuomenei pažvelgti į savo atspindį — kartais gražų, kartais nemaloniai badantį akis. Ir būtent dėl šios savybės menas tampa ypač svarbus kalbant apie toleranciją. Menas dažnai kalba apie tai, nuo ko visuomenė kartais nusisuka: nelygybę, stereotipus, diskriminaciją.
KODĖL APIE TAI RAŠAU
Neseniai minėjome Tolerancijos dieną. Naudodamasis šia proga noriu paskatinti kiekvieną susimąstyti apie šios dienos esmę bei parodyti, kaip hiphopas tapo viena atviriausių meno formų, kuri leidžia kalbėti apie toleranciją.
KAIP GIMĖ HIPHOPAS?
XX a. 8-asis dešimtmetis – laikotarpis, kurio metu vyko ypač daug kultūrinių pokyčių ir būtent tuomet gimė hiphopo kultūra – iš pradžių kaip spontaniškas jaunimo judėjimas Niujorko rajonuose, vėliau – kaip pasauliniu mastu pripažinta meno forma. Niujorke, Bronkse, kur ir yra randamos hiphopo šaknys, viskas gimė iš jaunimo noro pasireikšti – aktyvistai, pavyzdžiui, Kool Herc’as, pradėjo rengti kiemuose prie daugiabučių vakarėlius, kuriuose ritmiškai eksperimentuodami didžėjai padėjo pagrindą naujai kultūrai atsirasti. Hiphopo atsiradimas simbolizavo ne tik muzikos naujovę, bet ir juodaodžių menininkų matomumą bei pripažinimą.
Ši kultūra labai greitai išaugo: iš minėtų Bronkso gatvių ir ten rengiamų vakarėlių jis pradėjo plisti po visą Niujorką, o vėliau paplito ir pasauliniu mastu. Netrukus hiphopas tapo būdu kalbėti apie neteisybę ir diskriminaciją prieš juodaodžių rasę. Tai buvo būdas žmonėms atvirai dalytis savo gyvenimo realijomis, problemomis bei žiauriomis patirtimis, kurias kiti dažnai ignoravo. Tokiu būdu menas pradėjo atlikti ne tik saviraiškos, bet ir komunikacijos vaidmenį.
Dabar norėčiau išskirti tris kertinius hiphopo albumus, kurie istorijoje laikomi svarbiausiais ir labiausiai akcentuojančiais socialinės atskirties, rasizmo bei neteisybės problemas.
I. N.W.A „Straight Outta Compton”
Šis albumas, išleistas 1988 m., yra lyg ledlaužis visoje hiphopo istorijoje – kūrinys, nutraukęs ilgai trukusią tylą apie tuo metu vyravusią socialinę atskirtį ir žiaurias gyvenimo sąlygas. Jaunų juodaodžių grupės N.W.A. debiutas buvo drąsus, grubus ir tiesmukas, be pagražinimų. Meno kritikai mėgsta šį albumą apibūdinti žodžiu neapdorotas (angl. raw), nes jo turinys perteiktas taip, kaip jis buvo išgyventas – be jokio švelninimo, neretam badantis akis. Jis papasakojo tai, ką daugelis ignoravo: rasizmo formuojamą kasdienybę Vakarų pakrantės juodaodžių rajonuose. Tai albumas, kuris į istoriją įėjo ne tik dėl muzikos, bet būtent dėl savo grynumo ir atvirumo.
Pagrindiniai N.W.A grupės nariai — labai talentingi hiphopo ir maišto prieš valdžią pradininkai Ice Cube, Dr. Dre, Eazy-E— patys augo aplinkoje, kurioje policijos smurtas, segregacija ir skurdas buvo struktūrinės, o ne atsitiktinės problemos. Dėl to jų dainų tekstai nėra hiperbolizuoti — tai žodžiais perteikta realybė.
Garsiausios eilutės iš šio albumo „velniop policiją” pateko į istoriją lyg protestas. Šios eilutės išreiškia ilgai kauptą pyktį, kurį sukėlė labai ilgai nutrūkęs bendravimas tarp bendruomenės ir valdžios.
II. Ms. Lauryn Hill “The Miseducation of Lauryn Hill“
1998 m., praėjus dešimtmečiui po ekstravagantiško, po visą pasaulį nuskambėjusio ir visuomenę sukrėtusio šūkio „velniop policiją”, pasaulį išvydo kito, vieno įtakingiausių balsų hiphopo evoliucijoje, balso debiutinis albumas. Lauryn Noelle Hill, labiau žinoma kaip Ms. Lauryn Hill, išleido vieną asmeniškiausių ir jautriausių albumų hiphopo istorijoje. Jame atlikėja kalba ne tik apie rasizmą, bet aprėpia labai daug aktualių temų – čia kalbama apie asmens tapatybės ir savivertės paieškas, moters vietą visuomenėje, kurioje ji yra atstumiama.
Lauryn Hill augo aplinkoje, kurioje moterims, o ypač juodaodėms menininkėms, dažnai tekdavo nuolat įrodinėti savo talentą ir lygiavertiškumą, nes jų indėlis muzikos industrijoje dar nebuvo deramai pripažįstamas kaip vyrų. Todėl jos muzikoje susipina ne tik skirtingi muzikos stiliai – hiphopas ir soul’as, bet ir meilės išgyvenimai, santykių trapumas ir asmeninė patirtis, atskleidžianti, kaip sudėtinga būti girdimai pasaulyje, kuris dažnai linkęs moteris nutildyti.
Žymiausia eilutė iš šio albumo: “How you gon’ win when you ain’t right within?“ (liet. „Kaip gali laimėti, jei tavo viduje vyksta konfliktas?”) . Ši eilutė primena, kad jokia kova negali būti laimėta, kol žmogus pats jaučiasi palaužtas ar nepripažintas. Hill kalba apie vidinę stiprybę ir savivertę — vertybes, kurias juodaodžių bendruomenė ilgus metus turėjo ginti pasaulyje, nuolat mėginusiame jas slopinti.
III. Kendrick Lamar „To Pimp A Butterfly”
Praėjo 17 metų po to, kai Lauryn Hill išleido albumą, reflektuojantį situaciją, kai juodaodžiai vis dar neįgavo visapusio pripažinimo pasaulyje. Rodos, kad po tiek metų šios problemos yra pamirštos. Ne. 2015 m. išleistas trečiasis jauno hiphopo atlikėjo Kendrick Lamar albumas, kuris, beje, yra laikomas vienas geriausių istorijoje, išėjęs su trenksmu, sujungęs džiazą ir hiphopo ritmą. Šis primena žmonijai, kad minimos problemos niekur nedingo, tik apie jas buvo mažiau kalbama.
Komptone, Kalifornijoje, Kendrick Lamar nuo vaikystės buvo apsuptas smurto, nusikalstamumo ir socialinės atskirties. Jis pats ne kartą minėjo (taip pat ir ankstesniame albume „Good Kid, m.A.A.d. City” yra daug kalbama apie Komptono gatvėse vykusius susišaudymus bei ten grėsusius pavojus), kad buvo liudininkas neapsakomai žiaurių situacijų, kurių daugelis žmonių net nenori įsivaizduoti. Ši nutylėta istorija atskleidžiama atlikėjo lūpomis.
Šio albumo akcentas ir tikriausiai populiariausia daina “Alright“ yra svarbiausia. Šioje dainoje daug kartų kartojamos eilutės, kurios skatina Viltį, kad viskas bus gerai: “If God got us, we gon’ be alright.“ Tai suteikia Tikėjimą, kad galų gale juodaodžių bendruomenė gaus pripažinimą, galės jaustis saugūs ir kad pasaulis gali keistis.
TAI AKTUALU IR ŠIANDIEN!
Ši tema, žinoma, išlieka labai aktuali ir šiomis dienomis. Nors pasaulis kasdien žengia tik pirmyn, rasizmas, kaip ir socialinė, ekonominė ar tautinė diskriminacija, ir šiandien išlieka labai skaudi problema.
Todėl žvelgdami į hiphopo istoriją galime matyti gyvenimo dėsnį: kai žmonės išgirsta ir gerbia kitus, atsiranda tolerancija. O kai atsiranda tolerancija, atsiveria galimybė kurti teisingesnę, sąmoningesnę bei humaniškesnę visuomenę.
Jonas Jackevičius, 26v1 mokinys