Šviesūs, šilti vakarai, trapus vėjelis, lengvas oras plazdena suknelę. Saulė ramina, jūra liūliuoja, mintys palieka. Ne vieną kartą vasarą galvodavau apie nauja mokyklą ir manęs nepalikdavo virpulys giliai širdyje, nemeluosiu, šiek tiek bijojau.
Dar praėjusiais metais buvau mokyklos vyriausioji, o šiais vėl tapau pirmokė. Nauji bendraklasiai, mokytojai, auklėtoja, aplinka. Niekada nepamiršiu Rugsėjo pirmosios. Mano širdis degte degė tol, kol įžengiau į mokyklos kiemą, o tada ant kiekvieno kampo, kampelio galėjau pamatyti pažįstamus žmones. Visi visi, net ir tie, kurių nepažinojau buvo nepaprastai draugiški, visi norėjo susipažinti. Lietus pliaupte pliaupė, bet stovėjimas po kito skėčiu daugelį suartino. Kiekviename veide galėjai pamatyti šypsenas, girdėti juoką ir jausti stiprų norą mokytis, susidraugauti. Tada ir supratau, kad mokykla man bus lyg antri namai.
Pradėjus susipažinti su pedagogais, kitais darbuojais pasidarė šiek tiek keista, nes kiekvienos mokyklos mokytojai sako, kad joje yra smagu, gera atmosfera, visi nori tau padėti, tačiau ši mokykla iš tikrųjų tokia yra. Nors lietus rudenį krenta dažnai, tik peržengus mokyklos durų slenkstį pradedi jausti šviesą, šilumą. Pradžioje mokyklos koridoriai atrodė, kaip labirintas, tačiau po kelių savaičių galiu teigti, kad kabinetus rasti nebėra sunku. Valgykloje maistas itin gardus. Bandelės labai labai skanios, siūlau ir tau jų paragauti. Karštas maistas tikrai nėra prastesnis nei gardumynai. Norėčiau pagirti ir padėkoti draugiškoms valgyklos darbuotojoms, kurios ne tik pasirūpina, kad nė vienas moksleivis neliktų alkanas ir kiekvieną pasitinka su šypsena.
Jono Jablonskio gimnazijoje yra labai skirtingi žmonės ir visi labai originalūs, tuo ir graži jablonskiečių visuma. Aš džiaugiuosi, kad pasirinkau šią gimnaziją ir esu labai labai laiminga būdama šios mokyklos dalimi.
Erika I ak