Prasidėjus vasarai, daugelis išvyksta pasidairyti po pasaulį, pažinti naujas kultūras, paragauti naujo maisto ir palieka savo rutina tapusius gyvenimus. Kas pusę metų, aš vis keliauju į rytų Aziją. Šį kartą, be antrais namais tapusio Honkongo, aplankiau ir Kinijos sostinę – Pekiną. Iš tiesų, nežinojau, ko tikėtis iš šios kelionės. Dažniausiai prieš išvykdama į kitą šalį apie ją pasiskaitau internete, kad bent kiek giliau pažinčiau jos istoriją, tačiau šį kartą leidau Kinijai mane nustebinti. Ir nustebino.
Šiuo straipsniu nenoriu šmeižti Kinijos. Tai tik mano asmeninė nuomonė, kurią susidariau ten viešėdama pora dienų.
,,Honkongietiškai” sutikta Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena
Savo kelionę pradėjau Honkonge – mieste, kurį lankiau jau ketvirtą kartą. Kas nežino, Honkongas yra Kinijos administracinis vienetas, turintis autonomiją, todėl jis yra kaip atskira valstybė. Kadangi mano tėtis šiuo momentu čia gyvena, neatsisakau galimybės šiame regione pakeliauti. Taip jau atsitiko, kad ,,mindaugines” švenčiau čia. Tapusi jau beveik vietine ir žinodama šio miesto paslėptus lobius, šią didingą dieną paminėjau Ukrainiečių restorane ,,Ivan the Kozak”. Kaip galima atsisakyti paskanauti bulvinių blynų, lietuviško ,,Švyturio” alaus ir giros, kai esi taip toli nuo namų? Netgi interjeras priminė močiutės virtuvę, o atneštas patiekalas ,,išspaudė” šypseną. Na aišku, skonis ne kaip močiutės blynų, bet kaip azijiečių gaminimo – visai nieko.
Pirmieji žingsniai naktiniame Pekine
Į Pekiną atvykome vėlai vakare, o kol įsirengėme viešbutyje, atėjo naktis, bet vistiek nusprendėme pasidairyti po naktinį miestą. Kas keisčiausia, kad jau 23 valandą penktadienį centras buvo tuščias. Kaip ir minėjau, aš apie Kiniją nieko nežinojau, tuo labiau apie jos politinę sistemą. Tą faktą, kad patekau į komunistinę šalį suvokiau tik tada, kai pamačiau suvenyrų parduotuvėje kabančius vaikiškus drabužėlius su Raudonosios armijos simboliu – penkiakampe žvaigžde. Nusprendėme nueiti prie Uždraustojo miesto vartų. Kad patektumėme į tą zoną, teko praeiti apsaugą su metalo detektoriumi, kadangi ten griežtai sistemai besipriešinantys žmonės dažniausiai kelia išpuolius: šioje vietoje yra keturi svarbūs pastatai – Uždraustasis miestas, Vyriausybės rūmai, Mao Zedong mauzoliejus ir nacionalinis Kinijos muziejus. Ant didingų, dar penkioliktame amžiuje pastatytų Uždraustojo miesto vartų kabo mylimiausio ir labiausiai garbinamo vyro Kinijoje – Mao Zedong – nuotrauka. Apie jį ir šią vietą, kiek plačiau, rašysiu kitoje pastraipoje.
Tikrai didinga ir tikrai didelė kinų siena
Pirmasis ir, tikriausiai, svarbiausias objektas – Didžioji kinų sieną. Buvome vieni iš pirmųjų lankytojų: ne visi turistai pasiryžta aukoti brangų miegą ir keltis penktą valandą ryto, kai užmiega apie 1 valandą nakties. Dėl mano ir taip sunkiai besilankstančių kelių, į kalną kilome keltuvu. Iš jo išlipus, buvau maloniai nustebinta. Tokio didingo, rankomis statyto objekto dar nemačiau. Apsidairius, mačiau tik besidriekiančius miškus, per kuriuos banguoja siena. Aišku, mes neėjome visų 6000 km. Pasirinkome trasą, kuriuos ilgis 3 km, bet paskutiniai keli šimtai metrų reikalavo ir kopimo keturiomis. 36 laipsniai karščio, kaitinanti saulė ir skaudantys sąnariai. Tikriausiai, ne visi renkasi tokias atostogas, per kurias tikrai nepailsėsi.
Eidama siena pradėjau įsivaizduoti tuos laikus, kai buvo pradėti darbai. Gal šiandien ir nekiltų didelių problemų kalnuose pastatyti tokį statinį, bet VII a. pr. m. e. žmonės ant nugarų užsimetę sunkiausius krovinius lipo į kalną. Sunkios darbo sąlygos pražudė šimtus ar net tūkstančius žmonių, kurių palaikai, tikriausiai, buvo palikti sienos viduje ir užmūryti.
Kinų maistas ir gan liūdna tibetiečio istorija
Baigę savo žygį ant sienos, aplankėme dar kelias turistines vietas. Išvarginti karščio, nuvažiavome į Pekino senamiestį, jei jį tokiu galima pavadinti. Neatsisakėme ir taip ilgai geisto kinų maisto. Pamiršau paminėti, kad vietininiai angliškai nešneka, o ką jau kalbėti apie meniu. Iš esančių nuotraukų bandėme atskirti, kur yra vištiena. Visgi neapsiriksi užsisakydamas ši patiekalą. Po ilgų diskusijų su padavėja, kuri mokėjo pasakyti tik ,,yes” ir ,,no”, susiradome, ką galėtumėme suvalgyti po tokios varginančios dienos. Maisto skonis… pasakiškas. Nepalyginsi Lietuvoje esančių populiariųjų kinų virtuvės restoranų su Pekino.
Pasistiprinus, pradėjome klaidžioti po gatveles, kur suradome tibetiečio suvenyrų parduotuvę. Kaip jis mums pasakojo, visi aksesuarai ir statulėlės yra atvežtos iš Tibeto. Netgi radau keletą papuošalų pagamintų iš gintaro, o jų kaina galbūt net dešimtį kartų aukštesnė negu Lietuvoje. Prasitarus, kad gintaras yra Lietuvos akmuo ir kad jį galima rasti paplūdimyje, tibetietis nustebo – juk Azijoje šis akmuo toks retas ir taip vertinamas. Paklausus, ką veikia Pekine, jis papasakojo, kad prieš dvylika metų atvyko čia atidaryti savo parduotuvės, bet kai norėjo grįžti į tėvynę, iš jo buvo atimti dokumentai. Taip ir tupi tibetietis Pekine jau dvylika metų, be galimybės išvykti iš šalies.
Toliau klaidžiojant po miestą, užsukome į gyvo maisto gatvelę. Rašydama ,,gyvo”, turiu omeny, lėkštėje vis dar judantį kalmarą ar judančius skorpionus pasmeigtus ant pagaliuko. Šį kartą neišdrįsau paragauti šių gėrybių, kad ir kaip knietėjo. Įvairūs ir gan nemalonūs kvapai, garsiai besiginčijantys kinai šiai gatvelei sukūrė išskirtinį vaizdą.
Dvi valandos eilėje, pamatyt Mao Zedung ir Uždraustasis miestas
Antrą ir paskutinę dieną Pekine pradėjome taip pat penktą valandą. Pirmasis objektas, kurį aplankėme buvo Mao Zedong mauzoliejus. Atėjome dar prieš mauzoliejui atsidarant, bet žmonių eilė buvo nusidriekusi per visą Tianamenio aikštę, kurioje telpa iki milijono žmonių. Atstovėję dvi valandas gyvoje eilėje ,,kepant” saulėje, prasistūmdę pro vos judančius kinus, praėję keletą apsaugos punktų pagaliau patekome į vidų. Pirmoje salėje žmonės guldo baltų chrizantemų puokštes prie savo lyderio paminklo. Savo gėlių negalima įsinešti, todėl gudrus vietiniai pasistatę vežimėlius pardavinėja puokštes už gan aukštą kainą, taip uždirbami nemažą pinigų sumą. Įėję į antrą salę, pamatėme krištolinį karstą, kuriame ilsisi Zedong, užklotas audeklu su pjautuvo ir kūjo simboliu. Karstą metro atstumu juosia stiklinė siena, kurios abejose pusėse yra bent po keletą apsauginių. Ašaras liejantys ir galvą lenkiantys kinai sukūrė gan slogią nuotaiką.
Toliau lankėme Uždraustąjį miestą, kuris nebėra toks uždraustas. Penkioliktame amžiuje pradėti statyti rūmai, kuriame savo ramiu gyvenimu mėgavosi Ming ir Qing dinastijos. Kodėl ramiu? Todėl, kad patekti ir išvykti iš rūmų teritorijos buvo galima tik gavus imperatoriaus leidimą. Šiandieną, tai viena iš populiariausių vietų, kur lankosi turistai. Paminėčiau tai, kad apie 95% visų turistų yra patys kinai. Vieta labai graži: įspūdingi pastatai, įvairūs priestatai, kiemai ir sodai sudaro didelį plotą, po kurį galima labai ilgai klaidžioti.
Aptverti ne tik akmenine siena
Galbūt jau supratote, kad dauguma kinų neturi galimybės keliauti po pasaulį. Galime teigti, jog Kinija visą laiką buvo kontroliuojama: visi žinome, kad Didžioji kinų siena buvo pastatyta apsaugoti derlingas žemes nuo agresyvių kaimynų, bet nedaugelis žino, jog siena buvo pirmojį migracijos stabdymo priemonė. Žmonės, kurie norėjo išvykti iš imperijos būdavo sulaikyti. Taip jie ir gyvena savo pasaulėlyje, kurį dar labiau siaurina internetinė blokada – naudotis Facebook, YouTube ar Google nėra galimybių. Nematydami, kas vyksta už sienos ribų socialinėje ir tikroje erdvėje, pamatęs kitos rasės žmogų, vietinis būtinai suras galimybę kaip jį paliesti, o kartais išdrįsta ir kartu nusifotografuoti. Na, arba slapčia iš šono fotografuoja. Paminėkime ir tai, jog prieš 30 metų buvo įvesta vieno vaiko politika, neva daugiavaikės šeimos smukdo šalies ekonomika. Kinijos gyventojų skaičius buvo suvaldytas, todėl praeitų metų rudenį šios politikos atsisakė. Šovinistiškai garbindami savo senąjį valdovą Mao Zedong, kinai, atrodo, net nepastebi, kaip jie netobulėja (apart jų gan sparčiai augančios ekonomikos) – jie visą Kinijos gyvavimo laikotarpį buvo griežtai kontroliuojami savo valdovų. Man pagailo tų žmonių, kurie, tikriausiai, nėra pajautę laisvės kvapo.
Buvo įdomu pamatyti kitokį pasaulį, pažinti kitus žmones, bet nemanau, kad artimiausiu metu grįšiu į Kiniją, nebent nueiti likusia siena.