- - 2020-06-17

Žmogus dažnai pameta galvą dėl gamtos

Visai neseniai susimąsčiau apie tai, kokią įtaką gamta daro žmogui. Turbūt gana dažnai pastebime,  kad gamtoje lengviau atsipalaiduoti, kad dažnai pavargę nuo miesto triukšmo ir keistos jo atmosferos važiuojame į gamtą pailsėti.  Be abejo, gamta įkvepia ir menininkus. Tad ne veltui man iškilo klausimas, ar gamta tikrai turi stiprų ryšį su žmogumi? Šiame straipsnyje norėčiau  pasigilinti į gamtos įtaką žmogui ir jos ryšį su menu. Kadangi karantino laiką leidžiu nuostabiose poetą Maironį menančiose apylinkėse, norėčiau aprašyti įspūdžius, susijusius ir su šia asmenybe. 

Pirmiausia, manau, būtų įdomu pakalbėti apie tai, koks ryšys sieja menininkus ir gamtą. Manau, dažnai pastebite, kad eilėraščiuose, dainose  ir apskritai mene yra labai daug gamtos detalių. Romantizuojami paukščiai, gėlės, taip pat gyvybė. Gamta—viena iš svarbiausių meno temų ir tai visai nenuostabu. Grožis yra neatsiejama meno dalis, o būtent gamtos grožis  neprilygsta niekam. Gamtoje atsiranda gyvybė, gamtoje sužydi jaunystė, gamtoje geriausiai matomas gyvenimo kelias nuo pradžios iki pabaigos,  būtent tai daro ją tokią patrauklią. Tuo pasinaudoja ir menininkai. Nėra geresnio žmogaus apibūdinimo kaip tas, kuriame naudojamos gamtos detalės. Na, pavyzdžiui, yra sakoma: tyra kaip gėlelė, tvirtas kaip ąžuolas, darbštus kaip bitė, ryški kaip saulė. Ir nėra geresnio būdo nupasakoti jausmus, nutikimus ir vykstančius procesus, kaip naudojant gamtos reiškinius. Gamtoje meno žmonės atranda ramybę, įkvėpimą ir iš to dažnai gimsta genialūs darbai ir idėjos. Puikus to pavyzdys Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas, poetas Liudas Vasaris. Jo didžiausias minčių šaltinis buvo Aušrakalnis, kuriame jis praleisdavo didžiąją dalį savo laiko būdamas namuose. Aušrakalnyje jam kildavo be galo daug minčių, ten jis jautėsi savimi. Būdamas Kalnynuose tą patį jausdavo ir kalvoje netoli Rainakių dvaro, nuo kurios atsiverdavo nuostabūs miškų, laukų ir didžiojo bažnyčios bokšto vaizdai. Taigi galima teigi, kad gamta yra vienas iš svarbiausių menininko įrankių, temų ir įkvėpimo šaltinių.

Ne veltui  užsiminiau apie Maironio tėviškę. Karantino laikotarpį leidau  Raseinių rajone, netoli Dubysos, nuostabios gamtos apsupta. Netoli vaikystę leido ir žymusis poetas Maironis. Klaidžiodama po pievas pagalvojau, jog visai nenuostabu, kad Maironis, augdamas tokioje vietoje, atrado įkvėpimą kurti. Vaizdai, atsiveriantys nuo kalnų ant Dubysos kranto, ne tik atima žadą, bet ir galvą prikemša  nuostabių žodžių jiems nupasakoti. Kiekvieną  dieną vedžiodama šunį eidavau tuo pačiu keliu, bet vaizdai, pasikartojantys maršrutai niekada neatsibosdavo, o nauji tik dar labiau traukė ten praleisti visą savo laisvą laiką. Bridome per ilgiausias pievas, matėme gražiausių lauko gėlių ir galėjome klausytis ramaus vandens ošimo. Vieną dieną truputį nukrypome nuo kasdienio kelio ir nusileidę nuo kalno radome Dubysos senvagę, kurioje buvo ištisos mėlynų, violetinių ir rožinių gėlių plantacijos, o ant kalno šlaito gyveno lapių šeima su mažyliais. Dar niekada neteko matyti tokių vaizdų ir niekada net nenutuokiau, kad truputį nukrypęs nuo kasdienybės gali atrasti kažką nuostabaus. Kitą dieną bridome pro senas sodybas iki vadinamojo „vandens malūno“. Tai vieta, kur ypač daug didelių akmenų ir susidaro nedideli vandens kriokliai, vanduo nuostabiai ošė ir  ramino. Vaikščiodama Dubysos krantais visai pamiršau problemas, spaudusias galvą, prisirinkau nuostabių prisiminimų. Taigi, žmogaus ir gamtos ryšys yra nenuginčijamas ir nuostabus.

Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad dažnai yra pravartu pabūti gamtoje, apsidairyti aplink ir bent dienai pamiršti kasdienybę. Gamtos apsuptis yra vienas geriausių būdų suvaldyti stresą ir pasisemti idėjų, todėl reikia nebijoti išklysti iš rutinos ir nueiti ten, kur gera.

           Kotryna Ambrozaitytė, I ak gimnazijos klasės mokinė,  Žurnalistų klubo narė

sužinok apie naujus straipsnius pirmas