Išgirdę Viljamo Šekspyro pavardę mintimis nuklystame į renesansišką Angliją, kurios gatvelėmis klaidžiodami galime išvysti Hamletą, Romeo ir Džiuljetą ar karalių Lyrą. Apie Šekspyro kūrybą mes žinome labai daug, internete galime laisvai surasti šimtus analizių ir interpretacijų. Bet koks jis buvo iš tiesų? Ką slepia visi portretai ir piešiniai? Kokia asmenybė iš tiesų buvo Viljamas Šekspyras?
Nesiruošiu pasakoti nuobodžios biografijos, „sausų faktų“, kurie nebus naudingi nei man, nei jums. Noriu, kad pažvelgtumėte į Šekspyrą šiek tiek kitaip. Neseniai minėjome 400-ąsias Šekspyro bei kito garsaus ispanų rašytojo, Migelio de Servanteso, mirties metines. Ta proga turėjau galimybę dalyvauti VDU profesoriaus Leonido Donskio paskaitoje. Jis atskleidė daug įdomių ir negirdėtų faktų ne tik apie Šekspyro asmeninį gyvenimą, bet ir jo poeziją. Užaugęs neraštingoje ir neprivilgijuotoje šeimoje, Šekspyras „sukūrė save iš nieko“. Būdamas vos 18-os metų Viljamas vedė aštuoneriais metais vyresnę Anne Hathaway ir susilaukė trijų vaikų. Norėdamas išlaikyti savo šeimą, Šekspyras buvo priverstas palikti gimtąjį miestelį ir ieškoti geresnio darbo. Iš pradžių vertėsi kuo tik galėjo: patarnavo svečiams, kurie atvykdavo į teatrą, dirbo spaustuvėj, buvo režisieriaus padejėjas. Visi jo keliai vedė į vieną vienintelę vietą – teatrą. Ten Šekspyras atrado savo pašaukimą ir iškilo kaip žymus dramaturgas, nustumdamas ankstesnius kūrėjus šalin.
Atvykti į Londoną jį paskatino, ne tik noras atsiriboti nuo šeimos ar galbūt jai padėti, bet ir slapta aistra medžioklei. Teigiama, jog Šekspyras paliko savo gimtąjį Stratfordą siekdamas išvengti bausmės už brakorieniavimą vietinio dvarininko žemėse. Vėliau rašytojas atkeršijo dvarininkui, sukurdamas apie jį nešvankią ir įžeidžiančią baladę. Taigi Šekspyras buvo kiek patrakusi asmenybė. Taip pat vienoje svetainėje teko skaityti, jog jis galimai turėjo nesantuokinį sūnų Vilijamą Davenantą. Ir kas ten žino, kaip buvo iš tikrųjų, juk sklido gandai, kad Šekspyras buvo tikras „kazanova“.
Norėčiau trumpai grįžti prie šio peoto kūrybos, apie kurią daug pasakojo ir Leonidas Donskis,. Jo teigimu, Šekspyras – modernus rašytojas, o jo kūryba aktuali visais amžiais. Šekspyras „nutrynė žanrų ribas“ ir savo kūrinyje „Hamletas“ sujungė tragediją ir komediją (tais laikais tai nebuvo priimtina). Daug dėmesio išsilavinimui jis neskyrė, tačiau populiarius kūrinius, istorijas sugebėjo parašyti taip, kad po daugelio metų susilaukė masinio susidomėjimo. Pavyzdžiui, žymusis kūrinys „Romeo ir Džuljeta“ buvo šiek tiek nukopijuotas nuo italų rašytojo Matteo Bandello. Šekspyras turėjo ir vis dar tebeturi kažką tokio, kas žavi ir traukia paprastą žmogų. Galbūt žodžių galia arba kūrėjo magija įsiskverbti į giliausias žmogaus mintis. Jis viską pradėjo turėdamas tiek nedaug. Neraštinga šeima, sunkios gyvenimo sąlygos, nebaigtas universitetas – visa tai nesustabdė jaunojo talento. Kaip pasiekti tai, ko pasiekė jis? Pasaulinę šlovę ir žmonių pagarbą? Turbūt vienintelis atsakymas – darbas. Šekspyras sunkiai dirbo (parašė 38 pjėses ir virš pusantro šimto sonetų), nors ir mėgo tą svaiginantį ir lengvabūdišką gyvenimą.
Taigi kokią žinutę mums Šekspyras siunčia iš Renesanso laikų? Kodėl po 400 metų jis mums turėtų būti svarbus? Patys anglai ilgą laiką nepriimė Šekspyro kūrybos, daugelis jį vadino „barbaru“. Bet iš tiesų, jis buvo vienas iš pirmųjų rašytojų prabilusių apie blogį. L.Donskis sakė, jog Šekspyras atskleidė, kad blogis nėra banalus. Jis labai gilus. Blogis dažnai gimsta netikėtai. Galima vienu metu mylėti ir neapkęsti. Štai apie ką rašė Šekspyras. Ir galbūt tai jis norėjo palikti kitiems.
Tikiuosi, perskaitę šią įžvalgą, atradot kažką naujo ir netikėto. O galbūt Šekspyras jums nebuvo naujiena. Pati anksčiau į Šekspyrą žiūrėjau kaip į nuobodų Renesanso kūrėją, parašiusį „Hamletą“, „Romeo ir Džuljeta“ ir „Otelą“. Bet atidžiau panagrinėjusi jo gyvenimą supratau, kad jis buvo visai kitoks. O kad šis straipsnis netaptų labai nuobodus, noriu pabaigti Viljamo Šekspyro mintimi : „Aš visada jaučiuosi laimingas. Žinai kodėl? Nes aš nieko nesitikiu. Lūkesčiai visada sukelia skausmą. Gyvenimas yra trumpas, taip kad mylėk savo gyvenimą. Būk laimingas ir nuolat besišypsantis. Prieš kalbėdamas klausykis, prieš pradėdamas rašyti pagalvok, prieš išlaidaudamas uždirbk, prieš melsdamas atleisk, prieš įskaudindamas pajusk, prieš neapkęsdamas mylėk, prieš mirdamas gyvenk!“