Šį kartą pavyko pakalbinti buvusį mokinį – Vidmantą Povilionį. Žmogų, kurio biografija sudomintų kiekvieną, nes yra itin įvairi: politikas, diplomatas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, buvęs politinis kalinys, genealogijos tyrinėtojas, kraštotyrininkas, ambasadorius Graikijoje (1997-2001 m.). Labai džiaugiamės, kad galime pažvelgti į praeitį, kai Lietuvoje populiarūs buvo „The Beatles“, susipažinti su mokyklų sistema Chruščiovo valdymo metais, prisiminti Jono Jablonskio vidurinę mokyklą, kai mokytojavo chemijos mokytojas „Molis“, sužinoti apie Sovietinės okupacijos sunkumus ir patriotizmą, siekiant šviesesnio gyvenimo.
Dabartiniams moksleiviams būtų labai įdomu sužinoti, koks Jūs buvote mokinys mokykloje? Ar jau ir tada buvote aktyvus ir dalyvavote įvairiose veiklose? Ar buvote nenuorama paauglys?
Buvau aktyvus ir nenuorama, bet tik ne oficialioje visuomeninėje veikloje. Labai daug skaičiau, mėgau tyrinėti aplinką. Laike ir erdvėje. Aplinkui dar buvo nesunkiai prieinami Kauno fortai, nenukanalizuotas Girstupis, puikus slidinėti neužžėlęs Mickevičiaus slėnis, Žiemos uostas, Nemuno krantinė su įvairiausiais laivais ir dar daug visokiausių Kauno įdomybių. Palėpėse mėtėsi prieškariniai žurnalai ir „netarybinės“ knygos. Tėvams išėjus į darbą klaidžiodavome su draugais po miestą. Žaliakalnis puikus tuo, kad iš jo nesunku būdavo pasiekti bet kurią miesto vietą: IX fortą ar Panemunę. O tiltų tais laikais, žinoma, buvo mažiau. Turėjau tokį vokišką dviratį balioninėmis padangomis, kurios visus anuomet stebino, bet labai tiko keliauti pievomis ar smėlynais. Važiuodavome pasikasti šovinių į šaudyklos laukus Eiguliuose ar link Dainavos kaimo palei Gričiupį, o kelią namo rasdavome pagal Šv. Antano bažnyčios bokštą. Laikraščius skaityti pradėjau nuo penkerių metų ir nuo tų pačių metų važiuodavome su tėčiu mokytis vairuoti į Vileišio aikštę. Paauglystėje atokesnėse Lietuvos vietose gaudavau nuvažiuoti ir po 100 km. Daug kur tuomet buvo dulkantys žvyrkeliai, pilni pasagų uknolių ir besibaidančių arklių. Visas keliones pasižymėdavau žemėlapyje. Pradėjau važiuotas ir tik vėliau tapau pėsčiuoju žygeiviu.
„Pasirodo, auklėtoja Fišerienė net mane buvo privertusi dainuoti!“
Kas iš mokyklos laikų sukelia Jums šilčiausius prisiminimus?
Bandau prisiminti, bet šiluma, deja, neužlieja. Priklausau tokiai eksperimentinei švietimo kartai. Pirmąją mokslo metų dieną nuvedė mane į mūsų gatvėje esančią pradinę mokyklą. Po kelių dienų paaiškėjo, kad aš ne iš tos gatvės pusės. Taip atsidūriau 4 -oje septynmetėje mokykloje. Mokytis buvo smagu: kieme buvo kūdra, varles galėjome nešiotis į klasę, o pavasarį plaukioti ant lyčių. Penktoje klasėje mus papildė „kaimukai“ iš Dainavos kaimo pradinės. Tekdavo susikauti. Septintoje klasėje sužinojome, kad mokykla tampa aštuonmete. Baigę aštuntą klasę, sužinojome, kad per mažai mokinių eina dirbti į gamyklas, todėl Chruščiovas „patvarkė” taip, kad nuo devintos klasės turėjome pasirinkti mokyklą pagal norimą ateities specialybę ir joje tos specialybės mokytis vieną dieną per savaitę dirbdami fabrike. Ir dar mėnesį, pasibaigus mokslo metams.
Tuo metu visi klausėsi „The Beatles“ ir madoje buvo „maži“ juostiniai magnetofonai, todėl aš su keliais draugais pasirinkau radijo montuotojo specialybę. Kur kitur, jei ne Radijo gamykloje galėsi pasigaminti tą išsvajotą magnetofoną? Taip ir atsidūriau Jablonskynėje. Kiek prisimenu, mūsų tokių buvo ar ne devynios devintosios klasės po 40 ir daugiau mokinių. Baigėme, berods, tik penkios vienuoliktosios, maždaug po 25 mokinius. Stipriai „prašlavė”. Taip, kad mokytojų ir mokinių šiltiems santykiams tokioje minioje kaip ir nebuvo vietos.
Be „radistų“ čia dar mokė vaikų darželių auklėtojų, vairuotojų ir dar kažkokių specialybių. Pirmuosius dvejus metus buvau kažkelintoje „klmn“ devintoje klasėje, kur pusė bendraklasių buvo nuo Žaliakalnio turgaus, o kita pusė – mūsiškiai, anot chemijos mokytojo „Molio”: „tie nuo Šv. Antano“. Kai perėjome į vienuoliktą klasę, sužinojome naujieną, kad daugiau Lietuvoje vienuoliktų klasių nebebus, o bus pagal rusišką madą- mokyklos tik dešimtmetės.
Taip baigėme – dvi laidos vienu metu ir stojamuosiuose buvo dvigubas konkursas. Darbo fabrike pasekmė buvo ta, kad mano klasė 100 nuošimčių įstojo į aukštąsias mokyklas. Nes jau žinojo, kas yra konvejeris. Todėl, berods, nuo kitų metų gamybines klases panaikino ir „Jablonskynė” tapo tokia, kaip dabar jūsų – „elitinė“ mokykla. Šiemet kaip tik sukako 50 metų, kai mokyklą baigėme. Bendraklasiai vasaros viduryje buvo susirinkę, deja, aš dalyvauti negalėjau.
Klasės vaikinai. (V. Povilionis pirmas iš dešinės)
Jūsų pasirinkimai po mokyklos buvo labai skirtingi. Juk studijavote politechnikos universitete, šalia užsiimdavote politine veikla, vėliau dirbote lėlių teatre ir kitose kultūros srityse. Kodėl nenorėjote nuoseklios karjeros vienoje srityje? Ką patartumėte mokiniams, kurie nežino, kur nori studijuoti ir ką veikti gyvenime?
Na, įdomus klausimas: kodėl nenorėjau nuoseklios karjeros? Nuoširdžiai linkiu jums ir jūsų kartai ramių laikų ir nuoseklios karjeros. Viena yra norai, kita – galimybės. Kadangi mokykloje komjaunuoliu nebuvau (paskutinėse klasėse mūsų tokių, berods, buvo likę kokie trys) ir į komunistus stoti nesiruošiau, tai jokios politinės ar oficialios visuomeninės veiklos gyvenimo planuose ir būti negalėjo. Jei būtų buvusi Lietuvos kariuomenė, būčiau rinkęsis karininko kelią. Bet tam reikėjo atkurti Lietuvos valstybę, todėl, kol tai pavyks padaryti, norą teko atidėti neapibrėžtam laikui. Mano pomėgius atitiko galbūt žurnalistikos, istorijos ar kalbos studijos, bet tėvai pasakė, kad dieninėse studijose Vilniuje manęs nepajėgs išlaikyti.
Pagalvojau, kad galbūt vietoje prarastų metų rusų kariuomenėje, geriau baigti bet kokius mokslus ir, jau turint specialybę, užsidirbti studijoms pagal pomėgius. Pasirinkau arčiausiai mano namų esantį Chemijos – technologijos fakultetą. Paskutinę dieną prieš egzaminus prikalbinau kartu stojusį savo ,,klasioką” pereiti į architektūrą Statybos fakultete, bet Chemijos – technologijos fakulteto administracija mums dokumentų nebeatidavė. Todėl esu inžinierius-technologas. O likimo ironija tokia, kad mano planams, tarsityčia, gyvenimas, t.y. valdžia, vis užbėgdavo už akių: būnant paskutiniame Politechnikos institutokurse, išėjo įstatymas, draudžiantis, baigus studijas, pradėti mokytis kitoje aukštojoje mokykloje tol,kol paskyrimo vietoje nebus atidirbtas nurodytas metų skaičius.
Taigi, kaip jau minėjau, tam, kad gaučiau pasirinkimo laisvę, teko imtis Lietuvos valstybės atkūrimo. Tos veiklos pasekmės karjerai buvo lemtingos: grįžęs iš lagerio negalėjau gauti darbo, nes nebuvau registruotas. Neregistravo, nes nebuvau karinėje įskaitoje. Karinėje įskaitoje nebuvau,nes dingo karinis bilietas (kagebistai pavogė per kratą). Nedirbdamas daugiau kaip tris mėnesius, galėjau būti teisiamas „už valkatavimą“ ir grįžti į kalėjimą pas kriminalistus, todėl kokiais būdaisgaudavau bent kelias savaites padirbėti archeologinėse ekspedicijose ar rasti kokį palaikį darbą, šįkartą nepasakosiu. Pagal tų laikų tvarką, turintiems aukštąjį išsimokslinimą, nekvalifikuotą darbą dirbti buvo draudžiama, o kvalifikuotą, vadovaujamą darbą dirbti teistiems pagal politinius straipsnius (nors formaliai tokių ir nebuvo) taip pat nebuvo leidžiama.
Ką galėčiau patarti? Pažinti save, savo pomėgius ir, nemažiau svarbu – galias. O tai neateina sulaukus 18 metų. Dabar yra kiti laikai, galima pradėti nuo bendresnių studijų ar platesnių veiklos pagrindų įsisavinimo, siaurinant specializaciją, kol tiksliai galėsite pasakyti: „Čia mano vieta“. Bendrasis humanitarinis išsilavinimas būtinas bet kuriame darbe ar veiklos srityje. Idealus atvejis,kai pomėgis sutampa su darbu, deja, pasitaiko ne dažnam. Apskritai, idealiai suplanuotų gyvenimų nebūna. Svarbu eiti savo siekių kryptimi.
1970 m. atkūrėte pogrindinę „Jaunosios Lietuvos” sąjungą, buvote suimtas už dalyvavimą pasipriešinimo sovietinei okupacijai veikloje ir vėliau tapote Nepriklausomybės akto signataru. Kaip manote, ar dabar, Lietuvai susidūrus su sena agresore, lietuviai būtų tokie pat vieningi ir patriotiški?
Manau, kad taip. Nuo senų ar naujų agresorių lietuviai gintųsi. Todėl labai svarbu, kad tikrų lietuvių, o ne jais vien besivadinančių, Lietuvoje būtų ir jų daugėtų. Nes ne kiekvienas, kas kalba lietuviškai, jau yra lietuvis. Ir gintis reikia ne tik, kai priešas puola ginklu. Dabartinis pasaulis sudėtingas ir karas jame nė akimirkai nesibaigia. Karas vyksta čia ir dabar. Sakoma, kad jau turime milijoną pabėgėlių. Nuo ko jie bėga? Kodėl nesigina? Kodėl negina Lietuvos teritorijos, lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, lietuvių paveldo, lietuviško verslo, lietuviško gyvenimo būdo, lietuviškų tarpusavio santykių, lietuviškos (ne tos, kuri kol kas jums dėstoma mokykloje) istorinės atminties, protėvių kapų ir net savo bešakniais tapusių vaikų, nusviestų į niekam nežinomo būsimo likimoPasaulį, ateities? Jų pasirinktas kelias yra tik vienos krypties: pabėgėliai jau ,,išsipilietino”, o po kelių kartų ir ,,išsilietuvins”. Galbūt dėl savo silpnai tėvų bei mokyklos įdiegtos tapatybės, ryšio susavo gimine, tauta, kraštu jausmo, jie tai daro gana neskausmingai. Visa laimė, kad į svetimas šalismūsų pabėgėliams nereikia vogčiomis plaukti per jūrą ar lįsti pro tunelį po Lamanšu.
Kaip, Jūsų nuomone, mokyklose turėtų būti ugdomas patriotiškumas?
Mokytojų pavyzdžiu. Būsite tokie, kokius juos matote. Ar bent žinosite, kuo nenorite būti.
Kokių jaunimo iniciatyvų trūksta šiomis dienomis?
Jaunimas dabar laisvas, todėl labai „fragmentuotas“. Matau daug gražaus jaunimo, užsiimančiojiems įdomia ir įvairiapusiška veikla. Norėtųsi, kad jie patrauktų savo veiklon užsiėmimo nerandančius. Bet visokių yra, visokių ir bus. Būtų gerai, kad jaunimas užsiimtų mokslais, ypač humanitariniais, lituanistiniais, nes dabartinė vidutinio amžiaus karta, išskyrus keletą „pasišventėlių”, yra visiška „duobė“. Reikia mokytojų, reikia dėstytojų, kad ateinančios kartos nebūtų prarastos, kaip prarasti „šiandieniniai pabėgėliai“.
Kokios mintys kyla, matant šių metų seimo rinkimų procesą?
Deja, jokių minčių nekyla, nes tas „procesas“ jų nekelia ir nevertas nei dėmesio, nei laiko. Žmonės žiūri į kalbančiųjų burnas, bet negirdi, ką jiems sako. Patys neklausia valdyti norinčiųjų to, kas valdomiesiems turėtų būti svarbiausia, nes, galbūt, nesupranta esminių dalykų ir net nežino, ko norėti (tiesa, dauguma nori daug pinigų), bet tikisi, kad tie, kas saldžiausiai atrodo, nuspės jų mintis ir jas įgyvendins. Matau daug jaunimo iš anksto balsuojant ir suprantu, kad kiekvienas mokosi iš gumbo savo kaktoje.
Šiuo metu domitės genealogija ir istorija. Kodėl, Jūsų nuomone, žmogui turėtų rūpėti jo kilmė?
Todėl, kad obuolys nuo obels toli nerieda. Mūsų (tiek giminės, tiek tautos) praeitis pasikartoja mumyse. Nuėję pas gydytoją vardiname ligas, kuriomis sirgo mūsų protėviai. Norėdami tinkamai vairuoti savo Valstybės laivą, turime pažinti ne tik gerąsias savo tautos, tą valstybę kuriančios, savybes bei bruožus, bet ir ligas bei negalias, kurių reikėtų vengti. Ypatingai politikui patartina žinoti ne tik savas, bet ir savo kaimynų ligas. O genealogija yra ta pati istorija, tik labiau asmeninė. Jau devinti metai, kai, priėjęs dokumentinės genealogijos ribas, domiuosi genetine genealogija. Tai labai perspektyvi ateities istorijos mokslo sritis, kurios reikšmės Lietuvoje dar nesupranta.
Ko palinkėtumėte Jono Jablonskio gimnazijos mokiniams?
Kad ateities keliuose jus lydėtų ne tik protas, bet ir išmintis. Kad niekada neužgestų noras pažinti, suprasti ir nuolatos mokytis