Knygų skaitymas – puikus laisvalaikio praleidimas. Jos yra ne tik pagrindinis išminties kelias, bet taip pat padeda pažinti pasaulį, kupiną ydų, beprotybių, širdį veriančių įvykių. Kiekvienas žmogus turi savo tamsųjį alter-ego, kurio galbūt kažkiek gėdijasi. Tas „kitas aš“ slepia visas žmogaus gėdingas, kraupias, absurdiškas ar kiek keistas mintis, kurių pasidalinimas su aplinkiniais būtų lyg makabriškas savęs apnuoginimas bažnyčios aikštėje. Jei ne mes, tai mūsų tamsiuosius alter-ego atskleidžia rašytojai, nebijantys pasakyti kandų ar cinišką žodį apie sociumą.
Nors Lietuva ir nepasižymėjo rašytojais „purvinomis burnomis“, visai neseniai, gal prieš metus, prabilo naujas balsas lietuvių literatūroje – Sausis – asmenybė, kurios vardas yra nežinomas. Sausis save pristato kaip literatūrinį antikristą, kuris kalba nepatogią tiesą. Taip, iš tiesų jo satyros yra šiurkščios, bet nepagražinta kalba atskleidžia meilės, kasdienės rutinos ir iškreipto žmonių bendravimo temas iš kitos pusės. Praeitų metų rudenį Sausis išleido knygą pavadinimu „Aš jums nepatiksiu“. Autorius nesuklydo rinkdamas knygos pavadinimą – knyga skirta ne visiems. Knygoje apstu keiksmų, žargonų, įvykių, apie kuriuos žmonės nedrįsta garsiai kalbėti, todėl dorovinių tradicijų ir vertybių sergėtojai šį kūrinį vertina kaip menkavertę literatūrą. Bet kiekviena karta skirtingai supranta supantį pasaulį, o šiandienė kultūra yra brutali ir nehumaniška, todėl ir literatūra tapo tokia.
Sausis išgarsėjo socialiniame tinkle Facebook, kur savo paskyroje viešindavo satyriško pobūdžio tekstus. Sausį aš atradau netikėtai: gulėdama lovoje naršiau internete ir aptikau trumpą pasakojimą apie du veikėjus:
Drauge jie atrodė dailiai, tyčiodavosi iš tų pačių žmonių, o atskirai pamatyti buvo lygu kupron gauti žaibo. Ne šiaip kur ant šlapio lauko, o laiptinėje giedrą dieną. Vis dėlto nebuvo viskas taip uber tobula.
Tylus rytinis kavos puodelis, susižvalgymas ir frazė: „nemanai, kad derėtų pabūti atskirai?”
Po poros metų ieškojimų minėtieji personažai vėlei susitinka. Vienas iš jų antidepresantais malšina panikos priepuolius, kitas – nei šioks, nei toks emocinis luošys. Ir štai jie tame pačiame urve. Nedailūs, lėtesniais šokių judesiais, bet vis dar tyčiojasi iš tų pačių žmonių ir kantriai lyg gyvūnai laižo vienas kito skausmus.
Mane sužavėjo Sausio gebėjimas įdomiai ir trumpai papasakoti istoriją, vartodamas kasdienius ir buitiškus žodžius. Jo žodžiai yra mums artimi – net nepalaužiama davatka ras kažką savito šio rašytojo tekstuose.
Dar vienas tekstas, kuris mane sužavėjo, yra apie žlugusią visuomenę ir apokalipsę, kuri bus kiek kitokia nei mes tikimės.
Apokalipsė pasiekė apogėjų ir ji atrodė kiek kitaip. Bujojo egocentrizmas, narciziškumas, apatija. Mokymo įstaigose atsirado paskaita „Empatijos pagrindai“, tačiau mutavusiems individams tai prilygo molekulinei biologijai.
Įsiutintas ištvirkavimų, Sodomą ir Gomorą Dievas šimtais Richterių ištrynė iš visų įmanomų žemėlapių. Tuo tarpu žmonės, pavirtę patys sau Dievais, susinaikino be jo pagalbos.
Viename interviu Sausis pasake: „Nė vienas mūsų nesame tobulas. Apsimetinėjame prieš sociumą, artimuosius ir prieš pačius save. Iš tikro visi kažko nekenčiame, bijome ar šlykštimės. Net didžiausi homofobai kartais susapnuoja bučinį su vyru ir išpilti šalto prakaito neigia, kad išvis galėjo aplankyti tokios mintys. Jei bent vienas perskaitęs šiuos dienoraščio tipo tekstus pasakys sau: „aš normalus, taip elgiuosi ne vienas“, bus žengtas didžiulis žingsnis visuomenės sveikimo link.“
Norėčiau daugiau išanalizuoti Sausio kūrinių, bet juose yra daug negražių žodžių, posakių, kurie išties nelabai derinasi prie mokyklos žurnalo turinio, tad pasilaikysiu šias mintis tik sau. Bet žinau, kad Sausis vėl atskleis mano ir visų kitų žmonių gėdingąsias versijas.