Į gimnaziją aš žengiu tikrai ne pirmą kartą. Tačiau gana dažnai joje pasijuntu lyg viešnia. Taip, daugelis sakytų, kad šioje mokykloje praleidau jau metus ir žengiau žingsnį į antrus. Pati maniau, kad jau seniai turėjau priprasti prie naujos aplinkos, bet, pasirodo, aš klydau. Nors kiekvieną dieną susitinku su bendraklasiais ir kai kuriais mokytojais, kurių veidus mačiau jau daug kartų, vis nepriprantu prie jų. Mano mintyse blaškosi keisti ilgesio jausmai.
Šioje mokykloje praplėčiau žinias ir susipažinau su įvairiais maloniais žmonėmis, tačiau mane lyg kažkas tempia atgal, lyg dar nepaleido manęs senoji mokykla. Gal mokytojai manęs nepasiilgo, gal nebeprisimena, bet jie turi svarbią vietą mano širdyje, kad ir kiek nesutarimų turėjau su jais, vis tiek juos prisimenu su šypsena veide. Tikiuosi… ne, žinau, kad šios mokyklos mokytojus taip pat prisiminsiu su džiaugsmu, pamiršiu visus liūdnus prisiminimus, galvoje pasiliks tik gerieji. Na, o kada priprasiu ir pagaliau suvoksiu ,,tu jau didelė, mokaisi gimnazijoje‘‘, tai tik laikas atsakys…
Enrika II ak