Ko gero, dauguma lietuvių mėgsta keliauti į šiltas šalis — Turkiją, Italiją ar Ispaniją, bet ar kada nors susimąstėte apie šaltesnes? Ar skiriasi tų skirtingų šalių gamta, žmonės? Neseniai su šeima keliavau į Islandiją ir pajaučiau, koks platus ir skirtingas mūsų pasaulis. Šis supratimas praplėtė mano akiratį. Esu įsitikinusi, jog geros atostogos ne tik po palme prie paplūdimio.
Visų pirma, leisdamasi Islandijos oro uoste, šalį pamačiau iš viršaus. Pasižiūrėjusi pro langą nustebau, nes pastatų ir medžių beveik nebuvo! Šalis atrodė, kaip didžiulis plynas laukas. Tokį vaizdą pamačiusi išsigandau, nes maniau, kad kelionėje nebus ką veikti, bet dabar nuo tokių pirmųjų įspūdžių mane ima juokas. Islandijoje nėra daug žmonių ar didelių miestų, visoje šalyje gyvena tik tiek žmonių, kiek Kaune. Daugiausia laiko praleidome keliaudami ir grožėdamiesi šios šalies gamtos stebuklais.
Vienas iš įsimintiniausių objektų — Mėlynoji Lagūna. Mėlynoji lagūna — tai didelis mėlynai žalio vandens ežeras, kurį maitina salos geoterminiai šaltiniai. Ši lagūna viena iš didžiausių ir lengviausiai pasiekiamų lagūnų visoje Islandijoje. Pati lagūna yra žydra, tačiau vanduo primena pieną, yra neskaidrus. Jis toks dėl vandenyje esančios gausybės druskų ir sieros. Buvo keista išeiti į žiemos orą vilkint maudymosi kostiumėlį, bet tai tik išryškino lagūnos natūralią šilumą ir teikiamą atsipalaidavimo jausmą. Buvimas tokiame vandenyje labai ramina ir leidžia pamiršti viską, apima tokia palaima, kad nesinori išlipti į krantą! Jeigu kada nors viešėsite Islandijoje, būtinai aplankykite šią lagūną.
Atskridus į Islandiją vienas iš mūsų didžiausių norų buvo pamatyti pašvaistę. Vertėtų žinoti, jog unikalus ir išskirtinis skandinaviškų šalių bruožas — poliarinės pašvaistės. Jos ryškiausiai matomos žiemos laikotarpiu. Nors ir atskridome rudens viduryje, pašvaistę pamatėme ir pačiame Reikjaviko mieste! Kaip tikri pašvaisčių medžiotojai savo nuomotu džipu lėkėme toliau už miesto, kur dangaus neapšviečia miesto šviesos. Norėjome pamatyti tą išsvajotą ir įnoringą, nuo oro sąlygų priklausantį gamtos reiškinį. Nenoriu nuvilti, bet pašvaistė, kurią pamatėme mes žiūrėdami plika akimi — pilkos spalvos. Visas pašvaistės grožis atsiskleidė per telefono kamerą. Žalias tai platesnis, tai siauresnis dryžis ar riesta juosta danguje! Poliarinės pašvaistės nuolatos keičia savo formą, todėl buvo smagu ir įspūdinga stebėti kiekvieną jos judesį.
Galėčiau pasakoti ir pasakoti apie Islandijos krioklius ir geizerius, bet tada straipsnis būtų panašesnis į romaną! Lietuva garsėja savo miškais, o Islandija — vandeniu. Islandijoje pilna įvairių geizerių ir krioklių. Važiuodami pagrindiniu keliu dažnai nusukdavome į šalikelę, kad tik galėtume jais pasigrožėti. Kriokliai yra didžiuliai ir galingi, priverčiantys pajausti, koks mažas ir silpnas iš tiesų esi. Matėme daug krioklių, bet didžiausią įspūdį paliko Gudlfoso krioklys. Šis krioklys lankomiausias ne be reikalo. Vanduo žvilga saulėje ir garsiai daužosi į akmenis, atrodo, lyg tuoj tave nublokš. Taip pat svarbu paminėti ir geizerius. Strokkur geizeris sugeba pasiekti 40 m aukštį. Didžiulės žmonių grupės sustoja aplink geizerį ir kantriai laukia jo šūvio, kuris nustebina kas 10 minučių. Kai geizeris pagaliau šauna į orą klaikiu greičiu, visi netenka žado nuo įspūdingo vaizdo.
Manau, lietuviams verta aplankyti Islandiją. Palmes ir paplūdimius rekomenduočiau iškeisti į kitokią egzotiką. Laikas atrasti kažką nauja! Islandija puikus startas naujoms patirtims ir nematytiems vaizdams. Tai šalis, kuri tave pavergs savo gamtos laukiniu grožiu ir iš kiekvieno samanos krūmelio sklindančia ramybe.
Danielė Kondrotaitė, Žurnalistų klubo narė
Nuotraukos yra iš Danielės Kondrotaitės archyvų.