Visai neseniai mūsų mokykloje lankėsi buvusi mokinė Deimantė Jankūnaitė ir dalinosi savo patirtimi su jaunesniaisiais mokiniais. Po pokalbio su gimnazistais Deimantė sutiko atsakyti į mūsų klausimus ir papasakoti daugiau apie save pačią ir savo veiklą.
Trumpai prisistatyk.
Esu Deimantė. Jono Jablonskio gimnaziją baigiau prieš trejus metus. Dabar studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, B3, bendrosios muzikos didaktikos specialybę. Baigiau mokyklą 17 metų ir priimti sprendimus studijų krypčiai nebuvo lengva, tačiau labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Šiuo metu, taip pat dirbu LMTA Studentų atstovybės prezidente, keliauju su erasmus + programomis, jaunimo mainais, mokymais, projektais ir konferencijomis, laisvalaikiu dainuoju pop-jazz muziką, atlieku praktiką Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazijoje ir dirbu animatore, vedu vaikams įvairias šventes
Lietuvos muzikos teatro akademijos studentų atstovybės prezidentė
Kiekvieno menininko gyvenime būna lūžis, kurio metu atranda savo talentą. Kaip tu savąjį radai?
Galbūt, lūžio ir nebuvo. Tiesiog visą gyvenimą jaučiau didelę trauką menui ir muzikai. Nors ir du kartus mečiau muzikos mokyklą, visuomet muzika lydėjo mane. Tik suvokimas, kad noriu sieti savo gyvenimą su muzika atėjo 12 – oje klasėje. Gimnazijoje su muzikos mokytoja Sonata subūrėme vokalinį kvartetą, pradėjome koncertuoti, dalyvauti konkursuose ir tada supratau, jog šiai sričiai gyvenime skyriau didelę dalį laiko ir noriu tai tęsti.
su mokytoja Sonata
su mokyklos vokaliniu kvartetu
Kas pastūmėjo tave eiti muzikos keliu?
Manau, kad suvokimas, jog reikia gyvenime daryti tai kas labiausiai patinka. Taip pat, šeimos, mokytojų ir draugų palaikymas.
Ką tau reiškia muzika? Ar manai yra svarbu jaunam žmogui pažinti ją?
Muzika – neatsiejama mano gyvenimo dalis ir kiekvienam jaunam žmogui labai svarbu ją pažinti. Tai skatina asmenybės augimą, veikia emocijas, keičia požiūrį. Moksliškai įrodyta, jog muzika gydo ir labai stipriai veikia žmones.
Lankei muzikos mokyklą, bet ją greitai metei. Kodėl?
Pirmąjį kartą mečiau po nepavykusio fortepijono egzamino, kuomet atsisėdau groti ir pamiršau visas natas, taip ir nesugebėjau prieš didelę komisiją sugroti net poros taktų. Buvo daug graudžių ašarų ir noras viską mesti į šoną, taip ir padariau. Po kelerių metų grįžau į chorinio dainavimo specialybę, nes nusprendžiau, kad reikia baigti, tai ką pradėjau, bet po metų supratau, kad negaliu taikstytis su tokiais mokymo metodais ir nusprendžiau vėl mesti. Aplinkui visi skatino vis tiek pasibaigti, susikaupiau ir padariau tai tik perstojau į kitą specialybę – etnografijos kultūrą. Galbūt, todėl ir einu muzikos pedagogikos keliu (juokiasi), nes noriu pokyčių švietimo sistemoje.
Sakei, kad svajonei reikia vertybių. Kokias vertybes tu turėjai, kai siekei savo svajonės?
Manau, kad kiekvienas gali pasiekti tai, ko labai trokšta. Tačiau kiekviename siekyje turi būti įkvėpimas, kuris mano nuomone kyla iš vertybių. O man padėjo ir padeda siekti svajonių drąsa būti savimi, nuolatinis noras pažinti tai kas vyksta aplinkui, atvirumas sau ir žmonėms.
Pasakojai apie savo keliones. Kokia, manai, yra kelionių svarba jauno žmogaus gyvenime?
Kiekviena kelionė tai naujas įkvėpimo pliūpsnis ir pati geriausia investicija į save. Šiuo metu daugiausiai keliauju į projektus, mokymus ir konferencijas. Kas kart grįžtu su naujomis idėjomis, pačiomis geriausiomis emocijomis, bendruomeniškumo jausmu ir kažkokia šiluma viduje, žodžiais sunku nusakyti tai, tiesiog reikia pajausti.
Kodėl pasirinkai Jono Jablonskio gimnaziją?
Nepasirinkau, mama parinko (juokiasi). Buvau visokių gandų prisiklausius: kad bus sunku, kad čia blogai. Pirmieji, antrieji metai gimnazijoje nebuvo lengvi, tačiau jie mane labai stipriai užaugino ir padėjo sustiprėti kaip asmenybei.
Koks linksmiausias/sentimentaliausias prisiminimas iš mokyklos?
Galbūt vieno tokio ir neišskirčiau, tačiau sentimentaliausi prisiminimai yra iš pasiruošimų dainavimo konkursams ir mokyklos tradicinėms šventėms, kur repeticijos tęsdavosi iki išnaktų, atsirasdavo didelis bendrumo jausmas, kur būdavo ir juoko, ir pykčio, o prieš pasirodymus užplūsdavo adrenalino jausmas, o po pasirodymų lydėdavo geros emocijos.
Ką palinkėtum jablonskiečiams?
Noriu palinkėti, kad tikėtumėte tuo, ką darote! Jei nežinote tikslaus kelio, bandykite ir nenustokite ieškoję. Nebijokite klįsti, juk už kiekvieno blogo dalyko kažkur slepiasi geras, tad atraskite jį. Džiaukitės gyvenimu ir būkite atviri pasauliui. Svarbiausiai, mokėkite pasikliauti ne tik protu, bet ir širdimi!